Sprogimas

Leckavos piliakalnis – raganas menantis Šventpilis

Leckavos piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Leckavos gyvenvietės, Reivyčių seniūnija. Pasiekiamas keliu Leckava–Buknaičiai pavažiavus 300 m, prieš Gilupį pasukus į kairę šiaurės kryptimi ir pavažiavus 100 m iki mūrinio pastato griuvėsių, paėjus dar 100 m – yra priekyje, krūmuose.

 

Išvaizda

Piliakalnis įrengtas Vadaksties ir Gilupio kairiuosiuose krantuose, ties jų santaka. Aikštė trikampė, orientuota ŠR–PV kryptimi, 24 m ilgio, 28 m pločio PV. Jos PV krašte lanku supilti 2 pylimai ir tarp jų iškastas griovys. Pirmasis pylimas – 55 m ilgio, 2 m aukščio, 18 m pločio, griovys – 6 m pločio, 0,5 m gylio, antras pylimas – 802 m ilgio, 2,5 m aukščio, 9 m pločio. Šlaitai statūs, 12 m aukščio. Piliakalnis labai apardytas arimų, pylimai iškasinėti duobėmis ir smarkiai nuskleisti. Apaugęs labai tankiais jaunais lapuočiais medžiais ir krūmais. Per pylimus prakirsta Lietuvos–Latvijos sienos juosta (stulpai stovi už piliakalnio ribų, pati Lietuvos–Latvijos siena eina Vadaksties upe). Į P–PV nuo piliakalnio 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Aplinka

Anksčiau šalia Gilupio, piliakalnio pašlaitėje, buvo šaltinis, kuris užslinko šlaitui šliaužiant. Šaltinyje buvo įstatyta statinė, iš kurios žmonės semdavosi vandens. Buvo tikima šio šaltinio gydomosiomis savybėmis, daugiausia žmonės plaudavosi akis. Netoli piliakalnio yra Vestuvių kalnas, kuriame žmonės švęsdavo Jonines, kūrendavo laužus. Ant kalno iškeldavo Joninių kartį.

Padavimai

Ant kalno gyveno ragana, kuria čia turėjo pasistačiusi rūmus. Ji buvo nedora ir kerštinga, nes pridarė apylinkių žmonėms niekšybių. Žmonės ją sučiupo, užkūrė rūmus, į ugnį įmetė pačią raganą, kuri liepsnose sudegė. Vakarais prie kalno vaikų neleisdavo, sakydavo, kad „ten sėdi raganos“.1936 m., nurodo St. Ličkūnas, čia buvo pilis, kurią jūromis atkeliavę priešai išgriovė. Ant šios kalvos susirinkdavo žmonos, kurios užkurdavo laužą ir degindavo aukas, verkdamos savo vyrų. Čia matydavo sėdintį ir verkiantį vaiką, vaikščiojančias švieseles.

Leckavos apylinkių žmonės ant Šventorėlio kalvos slapta rinkdavosi melstis, nes vyko kovos tarp kalvinių ir katalikų dėl Leckavos bažnyčios, todėl buvo tikima, kad ant kalnelio buvusi senų laikų bažnyčia, kad čia kažkas palaidota, kad yra XVIII a. kapai, nes rasta kaulų.

Kasinėjant rasta senovės pabūklų bei pinigų.

Gyvenvietė

Leckava – miestelis Reivyčių seniūnijoje, netoli Lietuvos–Latvijos valstybinės sienos, 9 km į šiaurės vakarus nuo Mažeikių, prie Ventos.

Yra bažnyčia (past. 1958 m.), Mažeikių viešosios bibliotekos Leckavos filialas (2004 m. 202 skaitytojai, dokumentų fondas – 8967 vnt.), Ventos vandens matavimo stotis. Veikia Leckavos kaimo bendruomenė.

Rašytoji Leckavos istorija prasideda nuo XVII a., bet archeologiniai paminklai rodo žmones čia gyvenus iš senovės laikų. Prie Leckavos atsiradimo prisidėjo Griežės reformatų bažnyčia. Ten XVII a. pradžioje buvo ne tik reformatų bažnyčia, bet ir mokykla. Tai negalėjo patikti katalikams, todėl pamaldus Žemaičių seniūnas Liackis tik 1 km atstumu nuo reformatų bažnyčios, kitoje Ventos pusėje, savo dvaro žemėje, 1637 m. pastatė medinę Romos katalikų bažnytėlę (nurodoma ir kiti metai – 1630 m.), pakvietė kunigą, kurį ir išlaikė.

Atsiradus dviem bažnyčioms, religinės kovos sustiprėjo; reformatai ir katalikai kartais net susimušdavo. Skundėsi valdžiai reformatus globojęs Magnus, skundėsi ir katalikų globėjas Liackis. 1644 m. Liackio statytoji bažnytėlė naktį į Verbų sekmadienį sudegė. Jos vietoje Liackis 1645 m. pastatė kitą, didesnę bažnyčią ir, vyskupui leidus, atsikvietė du kunigus. Ši bažnyčia išbuvo iki 1783 m. Prie antrosios bažnyčios Liackis pastatydinęs keletą trobesių ir davęs daugiau žemės kitiems namams statytis. Pamažu pradėjo kurtis Leckavos miestelis. 1646 m., mirus Liackiui, ne tik dvaro, bet ir plačios apylinkės gyventojai jo labai gailėjosi. Jo statytąją bažnyčią žemaitiškai vadindavę Leckio bažnyčia; ir naujai įkurtą miestelį žmonės vadinę Leckio miesteliu – Leckava.

1785 m. Adomas Gurskis Leckavoje pastatė naują medinę Šv. Lauryno kankinio bažnyčią, kurią tik 1881 m. pakonsekravo vysk. Beresnevičius. 1841 m. Leckava buvo Viekšnių filija, kuriai priklausė 1 valakas 6 margai žemės. Tada jos kunigą tebeišlaikė dvaras. Vėliau Leckava pakelta parapija. Priklausė Viekšnių dekanatui, 1938 m. apjungė 2237 katalikus. 1658 m. Leckava pirmą kartą įvardinta miesteliu. 1738 m. birželio 17 d. Viekšnių seniūnijos inventoriuje nurodyta, kad kaime yra 5 kiemai, kurie moka 45 zlotų mokestį. 1840 m. Leckavoje gyveno 45 valstiečių, amatininkų ir smulkių prekybininkų šeimos, dauguma jų buvo žydai.

Žinoma, kad leckaviškiai priešinosi rusų valdžiai. 1862 m. gruodžio 6 d. naktį į Leckavos (Fermos) dvarą atvyko 26 rusų valdininkai ir Viekšnių seniūnijos vadovai paimti į rekrūtus seniūnijos valstietį Joną Gailių, dirbantį pas nuomininką Pisanką. Juos pamatę, Gailius ir kiti darbininkai, dirbę drauge jaujoje, apsiginklavo geležinėmis šakėmis, kirviais ir basliais, puolė atvykusius ir sumušė (vienas jų kitą dieną mirė). Gailius su draugais pabėgo.

1863 m. sukilimo metu leckaviškiai vėl priešinosi rusams, remdami sukilėlius. Sukilimui pasibaigus rusai daug gyventojų ištrėmė, jų ūkiuose įkurdindami savuosius kolonistus. Ir 1905 m. leckaviškiai maištavo prieš rusus: mitingavo, išdaužė valstybinio monopolio krautuvę. Tautinis lietuvių atgimimas prasidėjo XIX a. pabaigoje, kada leckaviškius pasiekdavo draudžiamoji spauda.

Iki I pasaulinio karo Leckava buvo žinoma Jokūbinių mugėmis. 1897 m. Leckavoje buvo 1176 gyventojai. Buvo trys pagrindinės akmenimis grįstos gatvės. Savo laiku buvo iškilęs sumanymas sujungti Ventos–Dubysos upes kanalu ir jį pritaikyti laivininkystei. Viena laivų sustojimo vietų būtų buvusi Leckavoje. Jau buvo pradėti statyti tam tikri matininkų ženklai iš akmenų ir cemento mišinio. Nutiesus geležinkelį, šio projekto atsisakyta.

1913 m. rugsėjo 1 d. Leckavoje atidarytas pašto skyrius. 1915 m. Leckava sudegė; liepsnoje dingo didesnė pusė miestelio namų.

Spaudoje nurodoma, kad leckaviškiai mažai skaito laikraščių ir dėlto esą mažai susipratusių žmonių.

Vėlų 1919 m. rudenį Latvijos kariuomenė Leckavoje paėmė į nelaisvę kuopą bermontininkų, tarp kurių buvo 21 vokiečių tautybės. Juos išskyrė, nuvarė pakalnėn prie Ventos, išrengė iki baltinių ir pradėjo šaudyti; 19 nušovė vietoje, o du metėsi plaukti. Vienas jų nušautas prie upės kranto, kitas, įbėgęs į čia pat augantį spygliuočių mišką, pabėgo. Nušautieji bermontininkai palaidoti vietoje.

1931 m. įkurtas Vilniui vaduoti sąjungos Leckavos skyrius, kurio pirmininkas J. Strimaitis, sekretorius V. Šukevičius.

Nepriklausomybės metais Leckavos miestelis priklausė Mažeikių valsčiui. 1923 m. Leckavoje buvo 61 sodyba ir 256 gyventojai. Nuo 1928 m. gegužės 15 d. Leckavoje, be esamų 3 prekymečių, buvo dar leidžiami 3 nauji prekymečiai: po Šv. Lauryno atlaidų pirmą pirmadienį, po Šv.Martyno pirmą pirmadienį ir po Šv. Jurgio pirmą pirmadienį.

II pasaulinio karo metu Leckava vėl nukentėjo – sudegė miestelis su bažnyčia. Pamaldos vykdavo paprastame name; rusai trukdė naują bažnyčią statyti. Tik 1958 m. ant senosios bažnyčios pamatų pastatyta medinė gyvenamojo namo išvaizdos bažnytėlė, kuriai reikalingas lėšas sudėjo ir statybos darbus atliko be galo nuskurdinti leckaviškiai. Ypač aktyvūs statybos rėmėjai buvę iš Sibiro grįžę leckaviškiai tremtiniai (I ir II bolševikų okupacijos metu daugybę jų išgabeno į Irkutsko sritį). Bažnytėlės statybai aukos buvo renkamos net iš Sibiro tremtinių. Viena tik B. Kryževičienė surinkusi ir Leckavos klebonui pasiuntusi iš ten 1230 rublių.

Pokario metais Leckava tapo Mažeikių rajono apylinkės ir „Šviesos“ kolūkio centru. Buvo mokykla, pašto agentūra, biblioteka, krautuvė. 1959 m. tebuvo 181 gyventojas.

Nuo seno Ventos ir Vadaksnies upių santakoje po Žemaičių Kalvarijos atlaidų sekmadienį ir pirmadienį vyko garsi Jokūbinių mugė. Atvykdavo ne tik vietos žemaičiai, bet ir iš paprūsės bei Liepojos daugybė prekybininkų, vertelgų, iš Palangos atvažiuodavo žuvininkai su pilnais vežimais rūkytų menkių. Būrėjų, imtynininkų, komediantų palapinės, alinės bei arbatinės keliomis eilėmis nusitęsdavo daugiau kaip per kilometrą iki pat Leckavos miestelio. Faktiškai mugė tęsdavosi keturias dienas ir net ilgiau. Joje vyraudavo lietuvių ir latvių kalbos. Lietuvai ir Latvijai tapus nepriklausomomis jau 1920 m. mugės vyko atskirai. Mugės vieta nuo Vadaksties buvo atkelta toliau nuo valstybinės sienos, beveik į patį Leckavos miestelį. Ši mugė buvo keleriopai mažesnė, bet jos tradicija išsilaikė iki 1940 m. Dabartiniu metu ši šventė švenčiama vėl.

Leckavos kaime, kairiajame Vadaksties krante, prie Gilupio intako, lankoje yra kalnelis, vadinamas Šventorėliu. Prie Vadaksties yra Kartuvių kalnas, ant kurio esą 1831–1863 m. nužudyta apie 280 sukilėlių.

2018 m. kaunietės Virgilijos Antanavičienės iniciatyva Lietuvos atkūrimo 100-mečio proga Leckavos miestelyje įamžinta buvusi mokykla – pakabinta informacinė lenta (autorius skulptorius Antanas Vaškys) su užrašu „Šiame pastate 1910–1966 m. veikė pradinė, vėliau septynmetė mokykla“. Tai ne pirmoji kaunietės dovana leckaviškiams: 2015 metais ant namo, kuriame gimė Popiežiaus Jono Pauliaus II motina, irgi pakabinta informacinė lenta.

Mokykla

1885 m. rusų valdžia Leckavoje įsteigė cerkvinę mokyklą ir ją pavedė Viekšnių popo globai. 1901 m. valsčiaus sueiga nutarė, kad Leckavos mokykloje būtų mokoma ne tik rusiškai, bet ir lietuviškai. Valdant Lietuvą carinei Rusijai, Leckavos mokykla vadinosi „Cerkovnaja škola”, ji buvo Ruginio namuose. 1906 m. mokykla perkeliama pas M. Barkevičienę ir jau vadinosi „Leckavskoje narodnoje učilišče”. 1910 m. Seminiako iniciatyva buvo pradėta statyti nauja mokykla. 1913 m. rudenį vaikai jau rinkosi naujoje mokykloje. Buvo du komplektai. Mokytojas Šlaustas dirbo viename iš komplektų ir mokė vaikus lietuviškų žaidimų ir šokių. Mokykla sulietuvėjo ir vadinama Leckavos pradine. 1940 m. Leckavos pradinėje mokykloje mokėsi apie 60 mokinių. Mokė Stirbys ir Karvelytė. 1944 m. areštuojamas ir į Sibirą ištremtas mokytojas Stirbys, ten ir mirė. Mokytoja Karvelytė spėjo pasitraukti į Kauną. Mokykla uždaryta. 1945 m. mokykla vėl pradėjo darbą. Nuo mokslo metų pradžios iki 1948 m. pradinės mokyklos vedėju dirbo Simas Kasperavičius, mokytoja – Rekašienė. Mokėsi apie 70–80 mokinių. Po dvejų metų Leckavoje atidaryta progimnazijos 1-oji klasė. Direktore paskirta Remenčiūtė. Progimanzija ir pradinė mokykla buvo atskirai. Pradinėje mokykloje mokėsi apie 80 mokinių, o progimnazijoje – apie 35.

Po metų mokyklos sujungtos ir naujoji mokykla pavadinta Leckavos progimnazija. Nuo 1949 m. rugsėjo 1 d. mokykla pavadinta septynmete. Buvusioje progimnazijoje įrengtas bendrabutis. 1961 m. septynmetė mokykla perorganizuota į aštuonmetę. 1966 m. atidarytas priestatas. Nuo 1995 m. mokykla priklausė Senamiesčio pagrindinei mokyklai ir buvo jos pradinio ugdymo skyrius. Dabar mokykla uždaryta.

Parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

pagal lt.wikipedia.org, mke.lt, leidinį „Mažeikių krašto piliakalniai grafiniuose etiuduose ir fotografijoje“ (A. Butkuvienė)

Nuotrauka iš mke.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode