Ruduo pamažu įsismarkauja... Dažni gūsingi vėjai „iš dūšios“ pasidarbavo ir medžių rūbas tapo nebe toks tankus – jau vis labiau permatomas, o kai kur net visai ažūrinis. Gamtos spalvų gilumas, jų įvairovės gausa dažnam užima kvapą ir maloniai apsvaigina. Toks yra amžinas gamtos stebuklas!
Besimėgaudami kintančiais vaizdais, būtent rudenį, geriausiai galime pastebėti ir nebe tokį užburiantį bei svaiginantį mūsų miesto urbanistinį peizažą, kuris, rudeniui gerokai įpusėjus, atrodo šiek tiek keistokas, kai kur dar ir bauginantis. Deja, deja...
Viena seniausių miesto arterijų yra pakankamai ilga Laisvės gatvė. Nuo Šiaulių pusės, kirtus mažeikiškių ir miesto svečių jau ilgus metus riebiai keiksnojamą geležinkelio pervažą, ji prasideda ties Vytauto gatve ir tęsiasi iki Reivyčių (buvusi ETG) gyvenvietės. Istoriškai taip jau nutiko, kad važiuojant iš Latvijos, pavienius keliautojus ir krovininį transportą taip pat pasitinka Laisvės gatvė. Bet pasitinka ne draugiškai nusiteikę lietuviški miesto simboliai, o... griuvėsiai.
Į Mažeikius galima patekti ir įvažiuojant nuo Skuodo, tačiau ir čia, miesto prieigose, jus pirmiausia pasitiks buvusio Statybos tresto griuvėsiai. Kiek geresnė (sąlyginai) situacija įvažiuojant nuo Plungės pusės. Bėda ta, kad mūsų miestas iki šiol neturi savojo „cinko“ (šarmo), įdomumo, bet iš visų pusių yra labai negrabiai apkaišiotas sovietinės architektūros „šedevrais“. Visos įvažiavimo kryptys yra tarytum virtualūs vartai, kurie pasveikina kiekvieną miesto svečią ar pakeleivį. Kada nors, gerai pasukus galvas ir parodžius fantazijos bei išradingumo, jie tikrai galėtų įgauti visiškai kitokią prasmę, simboliką bei vizualinę išvaizdą.
Bent trumpai akimirkai stabtelėkime ir pasidairykime senamiestyje. Jei pradėsime lenkti rankų pirštus, pamatysime, kiek čia stovi „užkaltais“ langais tuščių pastatų. O juk kažkada čia virė intensyvus gyvenimas... Jau tik laiko klausimas, kada ir kam pereis vienas seniausių ir gražiausių senamiesčio pastatų, esantis Laisvės g. ir P. Vileišio g. sankirtoje, buvęs Lietuvos banko skyrius (1938 m., architektas M. Songaila ), savojo likimo dar nežino buvusi „apvalioji“ parduotuvėlė V. Burbos skvere, nežinomybėje ir stagnacijoje gyvena buvusi geležinkelio stotis, savo buvusią didybę dar mena Lietuvos ir Airijos įmonei UAB „Inkomi LM“ priklausiusi rezidencija ir t. t.
Vis dažniau gerais miesto sutvarkymo bei tvarkymo pavyzdžiais minime ir laikome savo artimiausius kaimynus Telšius, Naująją Akmenę, Plungę. Neišnaudotų rezervų yra ir mūsų mieste. Kodėl gi nepafantazavus ir nepagalvojus apie savo miesto Rotušę (kad ir buvusiame Žemės ūkio banke), kur būtų galima priiminėti oficialias mūsų šalies ir užsienio delegacijas, rengti prašmatnias ceremonijas įteikiant Garbės piliečio vardą, Krašto kultūros premiją bei nominacijas, žymių sportininkų ar pasižymėjusių piliečių pagerbimo, šventiškai registruoti santuokas ir pan. Kodėl gi mūsų rajono meras tradiciškai negalėtų pasveikinti per Mero padėkos dieną savo rajono piliečių, pvz., iš geležinkelio stoties antrojo aukšto balkono? O apačioje žmones galėtų puikiai nuteikti pučiamųjų orkestro garsai.
Mūsų rajone gimė ir gyveno nemažai pasaulyje pripažintų ir tarptautinę šlovę pelniusių meno žmonių – tai Reivyčiuose gimęs dailininkas Alfonas Dargis (g.1909), Pranas Gailius (g.1928), Vladas Lisaitis Lisinas (g.1939) ir daug daug kitų. Mūsų broliai latviai Kuldigoje turi Dailės muziejų, o kas gi neleidžia to padaryti mums?
Kodėl gi, pagerbiant A. Dargį, toks muziejus negalėtų iškilti būtent Reivyčiuose? Per M. Račkausko gimnazijos gyvavimo šimtmetį, čia sukaupta vertinga buvusių mokinių dovanota kolekcija, kuri pastaruoju metu tik „sandėliuojama“, nemažai kūrinių bei kolekcijų „ankštai“ glaudžiasi muziejaus saugyklose. Dailės muziejus arba galerija atvertų dar vieną neišnaudotą Mažeikių miesto kultūros ir meno pažinimo nišą, svariai prisidėtų prie miesto įvaizdžio kūrimo bei jo gerinimo.
Manau, kad didelių galimybių, pripažinimo bei pasisekimo ne tik šalyje, bet ir pasaulyje sulauktų ir įkurtas „Kalvystės muziejus“, o gal ir kažkokia kitokia pažintinė erdvė, nes vien tik „Kalvių šventės“ Mažeikiams gal ir mažoka. Kalviai Stankai, V. Mikuckio šeima, Č. Pečetauskas vis dar yra mūsų gyvasis lobynas.
Dar visai neseniai gana įdomiai ir dar patraukliai atrodė viena pirmųjų Mažeikiuose – Bažnyčios – gatvė, bet šiandien apie jos buvusį archaišką veidą dar primena XIX a. statytas senas namas. Kažkada gal dar buvo galima pagalvoti apie autentišką šios gatvės išsaugojimą iki vietos, kur stovi koplyčia („Čia 1905–1984 m. stovėjo pirmoji Mažeikių bažnyčia, pašvęsta Viešpaties ir Švč. Pranciškaus Asyžiečio garbei“), tačiau laikas sugadino tai, kas buvo vertingiausia. Šiandien sparčiai vykstantys darbai toliau tęsia griovimą ir negrįžtamą autentikos naikinimą.
Sakote, trūksta idėjų? Jų visada buvo ir bus, kiekviena nauja karta atsineša su savimi šviežio oro ir matymo gūsį. Tereikia neišsigąsti naujų iššūkių, tai tinkamai toleruoti, laiku pastebėti ir skatinti.
Kiek kainuoja mylėti savąjį miestą?.. Jeigu norėtumėt pasižiūrėti, pasimėgauti ir pasimokyti, kaip galima kitaip mylėti ir sutvarkyti savo miestą, nebūtina skristi į tolimas šalis ar keliauti už jūrų marių. Pro Mažeikius tekanti ta pati Šiaurės vakarų Lietuvos ir Latvijos vakarų upė Venta jungia mus ir mūsų kaimynus latvius, o iki nuostabaus grožio miesto – Kuldygos – nėra nė šimto kilometrų, visai ranka mums pasiekiamas ir Ventspilis, kur Venta įteka į Baltijos jūrą.
„Amžinai“ besitęsiantis sudėtingas laikmetis labai vangiai įneša korektyvas į Mažeikių miesto ir gyventojų gyvenimą. O ar žinojote, kad važiuojant nuo miesto centro Laisvės gatve, kairėje pusėje, netoli Elektrotechnikos gamyklos, septintą–aštuntą dešimtmečiais netgi buvo… oro uostas. Iš čia nedideli keleiviniai lėktuvai skraidė į Palangą, N. Akmenę, Šiaulius, Panevėžį, Vilnių. Traukiniais galėjome pasiekti ne tik Šiaulius, bet ir Rygą, ir
Kažkas kažkada labai taikliai pastebėjo, kad pigiai kainuoja tik pigūs dalykai. Bet miestų gyvenimas tęsiasi žymiai ilgiau, negu paprastai gali nugyventi ne viena žmonių karta.
Žymiai ilgiau, negu per tą laiką sugriūva arba nugriaunami suklypę mediniai statiniai, o buvęs žmonių turtas iškeliauja į naujas buveines – sąvartynus.
Belieka laukti ir tikėtis, kad Mažeikiai vieną kartą pabus iš sąstingio ir suras tą aukso „gyslą“, kuri ateityje miestą „užvers“ turistais, ne vieną privers džiaugtis ir didžiuotis, iš nuostabos bei susižavėjimo aikčioti mūsų vaikus bei anūkus.
Kiekvieną dieną kažką prarandame ir kažkas vis tiek išeina. Tai sugalvota ne mūsų.
Algirdas PETRAVIČIUS
Autoriaus nuotrauka
