Mąstymas: „Išmintis“

„Žmogui galimi trys keliai išmintingai elgtis: pirmasis – susimąstant; antras – sekant ką nors (tai lengviausia); trečias – per gyvenimo patirtį (tai sunkiausias ir skausmingiausias išminties radimo kelias“. (Konfucijus)

Romano Guardini patirtis: „Juo ilgiau gyveni pasaulyje, tuo aiškiau matai, kad patys paprasčiausi dalykai iš tikro yra didžiausi“.

Kokie gi paprasčiausi gyvenimo dalykai? Iš ko juos atpažįstame?

Manau, kad tai: gyventi niekada nepasiduodant nusiminimui; mylėti nesulaukiant atsakymo; visada pradėti iš naujo, nesigėdyti, kad ką nors reikia pradėti jau brandžiame amžiuje.

Toliau: malda. Melstis nėra paprasta, bet malda priklauso prie paprasčiausių gyvenimo dalyko, prie kasdieniškiausių pasaulio dalykų. Gyvenimo bėgyje kartais melstis be galo sunku, tiesiog neįmanomai sunku. Todėl melstis (ir mokytis melstis) – pats svarbiausias gyvenimo uždavinys. Ir paprasčiausias.

Taip pat vienas iš paprastųjų gyvenimo dalykų: gyvenimą matyti ir vertinti taip, koks jis iš tiesų yra. Neužmirškime, kad mumyse slypi tarsi penkeriopas paveikslas, kad į mus galima žvelgti penkiariopu būdu: vienokį mus mato kiti, kitokį mes matome save patį, dar kitokį norime matyti save, iš tikro esame vėl kitokie ir dar kitokie turėtume būti. Svarbiausia ir paprasčiausia matyti save tokiais, kokiais esame. Ir tikra išpažintis įmanoma, tik matant save tokį, koks esi iš tikrųjų ir koks turėtum būti. Visokia kitokia išpažintis yra nesamonė, formalumas, melavimas sau ar apsimetimas.

Taigi paprasčiausia ir teisingiausia – į gyvenimą žiūrėti be dirbtinumo, be pajuokos ir be neapykantos. Matyti dalykus tokius, kokie jie yra – tai reiškia juos priimti tokius, kokie jie yra, ir mylėti juos tokius.

Paskutinis iš paprastųjų dalykų – tai kančia. Taip – kančia paprasčiausias gyvenimo dalykas, labiausia neišvengiamas, ir niekas jos neišvengs. Bet visgi – tai ir sunkiausias gyvenimo dalykas. Be galo sunkus. Ir tikrai ištveria tik tie, kurie kančią laiko kasdieniškiausiu, labiausia neišvengiamu, paprasčiausiu dalyku.

Bręstant auga paprastųjų dalykų supratimas. Bręstant turi stiprėti ir mūsų suvokimas, kad paprastieji kasdienybės dalykai iš tikro labai svarbūs. Ir didieji žmonės yra būtent paprasti. Tikrą didybę rasi tik paprastuose, kukliuose ir mažuose dalykuose.

Marko Tveno patarimas

                      Pas amerikiečių humoristą Marką Tveną (Mark Twain – Samuel Langhorne Clemens, 1835-1910), garsaus pasaulyje jaunimo romano „Helkberio Fino nuotykiai“ autorių atėjo septyniolikametis ir aiškina: „Nebesuprantu, kaip galėčiau sugyventi su savo senu tėvu. Kiekvieną dieną mirtinai susiginčijame. Jis nė kiek neatsižvelgia į mane, nė truputėlio nesupranta modernumo, siaubingai senamadiškas... Ką man daryti? Tikrai nebeištversiu. Paprasčiausia, vieną gražią dieną pabėgsiu“.

                      Markas Tvenas ramiai išklausė jaunuolio nusiskundimas ir pasakė: „Jaunasis drauge, gerai suprantu tave. Kai buvau septyniolikos metų, tai tavo amžiaus, mano tėvas buvo taip, kaip ir dabar tavo, nesupratingas ir senamadiškas. Vos galėjai ištverti. Bet palauk, kantrybės! Su senais žmonėmis reikia daug kantrybės. Jie keičiasi labai lėtai. Žinai, maždaug po dešimt metų, kai buvau 27 metų, mano tėvas daug ko išmoko. Atvirai pasakius, jau galėjau su juo gana gerai apie daug ką pasišnekėti. Ar turiu būti iki galo atviras? Taip! Dabar man 37 metai. Patikėsi ar ne, dabar man tėvas labai daug padeda. Kai, pavyzdžiui, neberandu išeities, daugiausia klausiu jo, savo senojo tėvo. Jis žino stebėtinai daug. Jo sprendimais tiesiog stebiuos. Ko gero, šitaip keistis gali tik seni žmonės!“...

(plg. Adalbert Ludwig Balling)

Parengė kun., relig. m. mgr. Paulius JARAMINAS

Powered by BaltiCode