Reklama 1

„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Rietavas

Šį kartą keliaujame į Rietavą. Čia aplankysime Rietavo dvaro sodybą, jos koplyčią-mauzoliejų, pamatysime Baltuosius ir Raudonuosius vartus, alaus daryklą bei piliakalnius.

Dvaro sodyba

Pirmą kartą Rietavo dvaro sodyba paminėta 1588 m. inventoriuje. Tuo metu dvaras su miesteliu priklausė karalienei Onai Jogailaitei (1523–1596), Stepono Batoro (1533–1586) žmonai. 1661 m. Rietavas atiteko Povilui Sapiegai (1609–1665). Iš šių metų inventoriaus žinoma, kad dvaro sodybą sudarė medinis ponų namas su priebučiu, du ūkinės paskirties mediniai namai, arklidė su ratine, daržinė, vaismedžių sodas, daržai, tvenkinys su malūnu, kiti vandens telkiniai. XVIII a. pr. dvaro sodyba priklausė Mykolui Sapiegai (1670–1738), kuris 1725 m. dvarą išnuomojo R. Faustinui Kosciuškai, Bresto vaivadijos sargybininkui. Dvaro ansamblio pastatai buvo suremontuoti. 1731–1736 m. Rietavo dvarui vadovavo Jurgis Konarskis – Mozyriaus stalininkas, Jurgis ir Elena Tiškevičiai, Antanas ir Regina Duninai. Nuo 1736 m. – Juozapas Tiškevičius (1716–1790), vėliau jo sūnus – Kristupas Skuminas Tiškevičius (1729–1762). Tiškevičių vadovavimo laikotarpiu, dvaro sodyba buvo suremontuota ir perstatyta dalis pastatų.

1763 m. kaip kraitį, vedęs Jadvygą Zaluskytę, Rietavą perėmė Tadas Oginskis (1712–1783). 1794 m., po Jadvygos Oginskienės mirties, Rietavo seniūnu tapo Tado Oginskio sūnus Pranciškus Ksaveras Oginskis (1740–1814). Tuo metu Rietavo dvaro sodyboje vyko pastatų remonto darbai. 1802 m. caro įsaku Rietavas iki gyvos galvos perduotas valdyti Mykolui Kleopui Oginskiui (1765–1833) – LDK iždininkui, politiniam veikėjui ir kompozitoriui. 1814 m. M. K. Oginskis Rietavo seniūniją išpirko ir ji nuo šiol tapo privačia Oginskių valda. Iš M. K. Oginskio valdymo laikotarpio yra išlikęs 1817 m. Rietavo dvaro sodybos ir dalies miestelio situacijos planas. Tuo metu sodybos centrinėje dalyje stovėjo rūmų pastatas, rytų pusėje pažymėtos dvi oficinos, vakarų dalyje – klėtis, arklidė-ratinė, daržinė, kiti ūkiniai pastatai.

1822 m. M. K. Oginskis Rietavą užrašė savo žmonai Marijai de Neri-Oginskienei ir savo vaikams: sūnui Irenėjui (1808–1863), dukroms Amelijai, Emai ir Idai. Nuo 1833 m. Rietavą pradėjo valdyti Irenėjus Oginskis. Dvare jis įsteigė agronomijos mokyklą, savo valstiečiams panaikino lažą, ragino žmones auginti apynius, žuvis, kasti tvenkinius, įsteigė pirmąsias taupomąsias kasas. Taip pat tuo metu perstatytas visas Rietavo miestelis, jame įkurta prieglauda, ligoninė, vaistinė, mokykla ir kareivinės. 1853–1874 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. 1859 m. pradėjo veikti žemės ūkio mokykla. Irenėjus Oginskis pertvarkė ir dvaro sodybą. 1850–1855 m. pastatyti nauji trijų aukštų mūriniai rūmai su bokštu, dviaukštė administracijos oficina su bokštu, vakarų sodybos pusėje – mūrinis bravoras ir arklidės, prie tvenkinio – mūrinis malūnas, dveji vartai su bronziniais liūtais, visa sodybos teritorija aptverta mūrine tvora. 1848–1894 m. įkurtas 83 ha parkas ir turtingiausias tais laikais Pabaltijyje žiemos sodas (oranžerija), kur buvo auginamos palmės ir daug kitų subtropinių augalų.

Po I. Oginskio mirties dvarą valdė jo žmona Olga, sūnus Bogdanas Oginskis (1848–1909). Jų pastangomis buvo baigta bažnyčia, 1873 m. atidaryta veterinarijos klinika, 1872 m. įsteigta pirmoji Lietuvoje profesionali šešiametė muzikos mokykla. Taip pat Rietave jis įkūrė simfoninį orkestrą. Jo valdymo laikotarpiu Rietave lankėsi ir grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), Juozas Naujalis (1869–1934). 1892 m. jis pirmasis Lietuvoje įvedė elektrą ir telefoną, kuris sujungė Rietavo ir Plungės dvarus. Rietavo dvaro sodyboje B. Oginskis pastatė kai kuriuos naujus pastatus, dalį senųjų rekonstravo. Su jo valdymo laikotarpiu susiję šie dvaro pastatai: sargų namai prie dvaro sodybos vartų (išlikęs sargo namas prie Raudonųjų vartų), Muzikos mokyklos ir muzikantų bendrabučio pastatai. Po B. Oginskio mirties dvaro savininkai buvo Marija Potulickytė-Oginskienė (1855–1927), Visockiai ir Juozas Zaluskis.

1909 m. centriniuose dvaro rūmuose įvyko gaisras. 1915 m. Vokietijos armijai užėmus Lietuvą, Rietavo dvaras buvo apiplėštas, jį pažadėta padovanoti Vokietijos generalinio štabo viršininkui Pauliui fon Hindenburgui (1847–1934).

Po karo Rietavo dvarą palietė Žemės reforma, per kurią nusavinti ir dvaro pastatai. 1926 m. dvaro centrinės dalies teritorija perduota Lietuvių moterų katalikių draugijai. Muzikos mokyklos pastate veikė mergaičių žemės ūkio mokykla, o muzikantų bendrabutyje – gimnazija, vėliau šešiametė pradžios mokykla. Buvusiame bravore veikė pieninė, o arklidžių pastate įsikūrė miškų urėdija. Tuo metu dvaro rūmai ir parkas buvo apleisti ir nyko. Parkas buvo paverstas Žemės ūkio mokyklos ganykla, kertami medžiai, griaunama tvora. 1926 m. nykstančius rūmus nutarta parduoti iš varžytinių ir leisti naujakuriams juos nugriauti (1927 m.).

Sovietmečiu dvaro sodybos teritorijos pastatuose veikė tarybinis ūkis-technikumas, buvusių sodų vietoje pastatytas mokymo kompleksas. Šiuo metu išlikusiuose dvaro pastatuose įsikūrusios įvairios įstaigos: oficinoje – Rietavo slaugos ligoninė, Muzikos mokyklos pastate – Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, alaus darykloje–skalbykloje–vandens bokšte įkurti privatūs butai, pirmame ir antrame name – įvairios įmonės, Savivaldybės administracinės patalpos.

Koplyčia-mauzoliejus

Rietavo Oginskių koplyčia-mauzoliejus (Rietavo Aušros vartų koplyčia) – išlikęs buvusio Rietavo dvaro komplekso statinys, stovintis dvarvietės pakraštyje. Čia, parko pakraštyje, palaidoti keli Rietavą valdžiusių Oginskių šeimos nariai.

Koplyčia – stačiakampio formos statinys, kurio stilius – eklektiškas (šiam stiliui būdingas laisvas praeities stilistinių formų jungimas). Į vidų patenkama iš vakarų pusės. Šoniniai fasadai pietuose bei šiaurėje – plokštuminiai, tolygūs. Plokštuminiai yra ir abu centriniai fasadai – vakarinis bei galinis rytų. Juose vyrauja neoromantinės formos. Daugiausia dekoro elementų turi pagrindinis fasadas, kurio centre yra gana didelės pusapvalės arkos formos durys – portalas.

Portalą sudaro puslankio formos archivolta (apvadas), virš kurios – trikampio formos arkatūrinis (nedidelių, tarpusavyje sujungtų dekoratyvinių arkų eilė) plastinis dekoras, primenantis stilizuotą augalinį motyvą. Arkatūros viršuje – karnizas, kuris lyg sudėliotas iš mažyčių keturkampių piramidėlių. Fasado kampus pabrėžia miniatiūriniai bokšteliai, iškylantys virš kraigo ir užbaigti metaliniais kryžiais. Portalo lygyje bokšteliuose yra nedidelės nišos su šventųjų skulptūrėlėmis. Šoniniai fasadai – lygūs, tik sienos centre būta skulptūrinių angelų galvučių, tačiau jos iki šių dienų neišliko.

Koplyčios vidus įrengtas kukliai. Centrinę vietą prie galinės sienos užima altorius. Jis padarytas iš natūralaus balto ir dirbtinio pilko marmuro. Altorius apie 1873–1874 m. atvežtas iš Briuselio. Tai – skulptoriaus Leono Bukno darbas. Yra išlikę pasakojimų, esą prie altoriaus dirbtinio marmuro plokštės buvęs pritvirtintas sidabriniais šarvais papuoštas Marijos paveikslas. Manoma, jog II pasaulinio karo metais Rietavo tikintieji, pabūgę, kad Marijos paveikslas nebūtų pagrobtas, išvežtas arba sunaikintas, perkėlė jį į Spraudžio bažnyčią. Ten jis buvo pritvirtintas viename šoninių altorių, o neseniai, kai buvo atnaujintas, pakabintas Spraudžio bažnyčios centriniame altoriuje.

Išlikusios unikalios koplyčios-mauzoliejaus lubos. Visame jų plote įkomponuotas didžiulis lotyniškos formos kryžius, kurio centre – skulptūrinis Dievo atvaizdas. Kryžiaus galuose – figūrinės kompozicijos, o ilgąją jo dalį puošia vynuogių girlianda. Lubos iki šių dienų išliko nepakeistos. Grindys išklotos marmuro plytelėmis.

Baltieji vartai

Pirminė vartų paskirtis – šalutiniai įvažiavimo vartai, vadinami Baltaisiais (varčios buvo medinės). Po 1927 m., nugriovus rūmus, tapo pagrindiniais įvažiavimo vartais.

Fasadai – plokštuminiai, centriniai, stilius – neoklasicizmo. Iš gatvės pusės nežymiai įgilintose stačiakampėse nišose arkinė vartelių niša pietiniame stulpe ir arkinis praėjimas šiauriniame stulpe. Iš dvaro pusės – pietiniame stulpe, stačiakampėje nišoje, įmūryta granitinė plokštė. Profiliuotas karnizas į viršų laiptuotai siaurėja. Viršų puošia dvi betoninės, bronza dažytos liūtų skulptūros.

Pietiniame vartų stulpe, rytų fasade, nišoje, – juodo granito plokštė su užrašu: „Garbusis svety, tebūnie tau ir tavo tėviškei pagarsinta: 1882 m. nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija Rietavas – Palanga. 1892 m. Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje elektrinė. Tai kunigaikščių Oginskių darbai Rietavui ir Tėvynei. 1992“. Virš užrašo į kvadratinį įrėminimo profilį įkomponuota žalvarinė bareljefinė plokštė, užrašas išdėstytas ratu: „Lietuvos elektrifikacijos šimtmetis 1892 Rietavas 1992“. Šiaurinio stulpo taip pat rytiniame fasade žemai įkomponuota granitinė plokštė su užrašu: „Liūtų skulptūrų atstatymą rėmė akcinės bendrovės: Lietuvos elektrinė, Lietuvos energija, Mažeikių elektrinė, Rytų skirstomieji tinklai, Vakarų skirstomieji tinklai. 2002 balandžio 17 d.“

Raudonieji vartai

XIX a. viduryje pastatyti Raudonieji vartai, esantys pietinėje teritorijos dalyje, prie sargo namo, buvo pagrindiniai įvažiavimo vartai. Juos sudaro 2 masyvūs stačiakampio formos mūro stulpai – pilioriai, kuriuose įrengti praėjimai pėstiesiems. Stulpus vainikuoja profiliuotas lietas betoninis karnizas laiptuotu viršumi, kuris kartu yra liūtų skulptūrų postamentas. Vartų kompoziciją užbaigia naujos liūtų skulptūros. Metaliniai ažūriniai vartai ir varteliai pagaminti dabar.

Alaus darykla – skalbykla – vandentiekio bokštas

Bokštas – istorizmo laikotarpio „plytų stiliaus“, turintis neorenesanso bruožų. Bokšto technologinė įranga – vėjo jėgainė. Pailgo stačiakampio plano. Planinė II aukšto struktūra – koridorinė, I aukšto autentiška struktūra (suardyta pritaikant pieninei) galėjo būti koridorinė. Tūris – kompaktinis. Ryšys tarp aukštų – laiptinė, esanti pietinėje pastato dalyje. Į pastatą patenkama iš pietų ir rytų fasadų. Bokšto planas – aštuoniakampis, planinė struktūra salinė, tūris kompaktinis, ryšys tarp aukštų – mediniais laiptais. Į bokštą patenkama iš pietų pusės. Pagrindinio pastato pietų fasadas – plokštuminis centrinis, kurio centrą akcentuoja durys su pusapskritimine sąrama. Kiti fasadai – plokštuminiai decentralizuoti. I aukšto mūras tinkuotas, II aukšto – raudonų plytų mūro, langų angokraščiai tinkuoti. Bokštas sudarytas iš 5 aukštų, kurių suskaidymą pabrėžia plytinės reljefinės traukos, skirtingos visuose aukštuose, ypatingai išraiškingas virš ketvirto aukšto pastato esantis karnizas, virš kurio iškyla atitvaro baliustrada. Kiekviename aukšte (I, II, III) į pietų pusę yra po vieną langą, kitose aštuoniakampio briaunose įkomponuotos nišos pusapskritiminėmis sąramomis. Viršutinės bokšto dalies briaunas sklaido po dvi sukomponuotos negilios nišos. Cokolio pietvakarinėje briaunoje esančioje nišoje iškyla lieta liūto galva, šiuo metu nudažyta raudonais aliejiniais dažais.

Parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

Informacija ir nuotraukos iš kvr.kpd.lt, kapamtyti.lt, rietavas.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode