Reklama 1

Trisdešimt. Sentimentalus

Ištarus PDR atmintyje iš karto iškyla lapų geltonis, rudenė gintarinė saulės šviesa ir daug ilgų paltų. Ir nuotykio jaudulys. O eilėraščiai, skaitymai? Kad šie dalykai ir yra sudedamosios poezijos dalys. Upė, kaštonai, „Širdelė“, seniai matyti pažįstami ir prieš dvyliktą nakties Džordanos Butkutės balsu įkaušusių poetų būreliui – nemylėjau tavęs! – rėkiantis fontanas. Tragikomiškas gyvenimo koncentratas.

„Poetiniam Druskininkų rudeniui“ šiemet trisdešimt. Manajam asmeniniam PDR’ui šiemet dvidešimt dveji. Esu jau turbūt senbuvis, PDR įsirėžęs mano metų ritme, gyvenime, tekstuose giliau nei kalendorinės ar religinės šventės. Mano vaikai užaugo (vos neparašiau „gimė“ nebūčiau labai suklydęs) su „Poetiniu Druskininkų rudeniu“ ir kasmet laukia kelionės į jį kaip savaime suprantamo dalyko, kaip ritualo, kaip į kraują jau įaugusios gyvenimo dalies.

Prieš rašydamas šį tekstą paskaitinėjau poetų atsakymus į festivalio puslapyje esančią anketą. „Kas jums yra PDR?“ – klausia organizatoriai. Dažniausiai pasitaikantis atsakymas – giminės balius. Neskubėkit raukytis, įraudusių dėdžių fizionomijas ir užstalės dainas prisiminę skaitytojai. Poetai – juk taip pat savotiška giminė, kuri turi teisę į šventę. Kiekvienai visuomenės grupei kartą per metus reikia tiesiog pabūti savimi – be kitų rūpesčių, be įsipareigojimų, reikia nusimesti vienas kaukes ir užsidėti kitas (arba likti be jų). Druskininkuose poetai ir būna savimi – dažniausiai nueina velniop hierarchijos, nesantaikos, nuoskaudos, lieka bendrystė ir, kaip rašė Kęstutis Navakas, „didžiausia pasaulyje nesąmonė. Bet – smagiausia ir prasmingiausia“. Taip, „Poetinis Druskininkų ruduo“ yra paradoksas – prasminga nesąmonė, poezija poetams, intravertų virtimas ekstravertais, pavienių individų – šėlstančia grupe.

Norėtųsi, kad festivalis daugiau nebesiplėstų – liktų lengvas, kamerinis, liktų Druskininkuose, liktų mūsų, poetų, būtų toks, kaip Daivos Čepauskaitės knygos pavadinimas – „nereikia tikriausiai būtina“. Liktų sunkiai nusakomas, truputį efemeriškas, bet svarbus. Kaip geras eilėraštis.

Į festivalį telpa daug kas, atrodytų, tokie paprasti, žmogiški dalykai: sėdėjimas ant suoliuko prie Nemuno su seniai matytu bičiuliu, eilėraštis, pataikantis tiesiai į dešimtuką, literatūrinės paskalos, šmaikštumo turnyrai, pažintys su iš svetur atkeliavusiu autoriumi, kuris netikėtai tampa poetiniu broliu ar seserimi, šokiai, improvizacija į mikrofoną, žygis naktį į mišką, parūkymas priešaušriu ant laiptelių. O kaipgi klausytojai ir skaitytojai? Žmonės, be kurių, regis, poezija netenka prasmės? Adresatai?

Jų, žinoma, niekas nepamiršta – didieji ir mažieji skaitymai, užsienio svečiai, PDR almanachas – jiems, ne tik patiems poetams. Bet svarbiausia „Druskininkų rudenyje“ tai, kad jį daro patys poetai, – tai nėra jiems suorganizuotas keliaujantis tarptautinis cirkas ar atostogos egzotiškame (labiau užsieniečiams) mažos Europos šalies kurortiniame miestelyje. Nori šventės, tekstų, bendravimo – pasidaryk pats: taip, kaip moki, kaip patinka, kaip nori.

Atrodytų, ką poetai gali suorganizuoti – išgertuves ir skaitymus. Tačiau jau trisdešimt metų gyvuojantis festivalis įrodo, kad išradingumo jiems netrūksta. Ko tik per tuos metus nebuvo – sporto varžybos, irstymasis valtelėmis, tapybos plenerai, spektaklio statymas (Artūro Valionio režisuotame spektaklyje man teko nedidelis, bet labai garbingas ežiuko vaidmuo), rengos ir haiku turnyrai, aukcionas – visko neišvardinsi. Net duobę kasėm – kad į ją įsilipus atsivertų kita perspektyva, iš apačios. Nors kam ta duobė, kam daugelis kitų keistų, netikėtų ir net neįtikėtinų dalykų, galėtų atsakyti tik viena iš festivalio dvasių – Ričardas Šileika. Jei „Poetinio Druskininkų rudens“ sumanytoją Kornelijų Platelį galime įvardinti kaip racionaliąją festivalio dvasią, tai Ričardas būtų triksteris, išjudintojas.

„Druskininkų rudenyje“ beveik kiekvienas turi kokį nors vaidmenį ar funkciją – yra vakarėlių sielos, yra nepakeičiami poezijos skaitymų vedėjai, yra vertėjai (be jų festivalis būtų kaip be rankų), yra nematomi visa ko organizatoriai, tie, prižiūrintys, kad visi ratukai suktųsi sklandžiai, – kiek tik gali sklandžiai viskas suktis į vieną vietą susirinkus tiekai poetų.

Turbūt bet kuris, lankęsis „Druskininkų rudenyje“ daugiau nei vieną kartą, turi galvoje susidėliojęs tam tikrą, pablukusiomis nostalgijos spalvomis nuspalvintą įsimintiniausių akimirkų juostą. Turiu tokią ir aš: tai pirmasis gyvenime rašytojo autografas, kadaise drebančiu balsu paprašytas iš Daivos Čepauskaitės, tai jau nebesančiame „Aido“ kino teatre Sigito Parulskio griausmingai skaitomas „jok gediminai jok gedimonai jok“, tai Jurgis Kunčinas su gėlėmis puošta skrybėle ir dviem degančiom cigaretėm abiejose rankose, tai lapų krūvoje užsikasęs Kęstutis Navakas, tai triukšmas ir klegesys „Širdelės“ bokštelyje, besitęsiantis iki paryčių. Klajonė su Pėteriu Brūveriu po naktinius Druskininkus ieškant brendžio butelio. Su amžinatilsį Remiu į mikrofoną skaitomi limerikai. Tomas S. Butkus, dviračiu važinėjantis po salę. Ilga ta juosta, gal dėl to kiek vengiu žiūrėti filmuotą festivalių medžiagą (o jos daug – ištisi kilometrai), nenoriu koreguoti tikriausiai meluojančios ir klystančios (o gal ir ne, gal ir ne) atminties...

Jubiliejaus proga būsiu festivaliui atlaidus – nebaksnosiu į tai, ką galima padaryti geriau (tų baksnotojų kasmet ir taip atsiranda), neverksiu, kad poetai – nuo visuomenės ir aktualijų nutolę bambų stebėtojai, tikrai nedejuosiu, kad festivalis nebe toks, kaip kadais, – ooo, kadais, vis prisimena kas nors, kokie žmonės suvažiuodavo, kokie būdavo vakarėliai, ne taip, kaip dabar, – nesąmonė, atsakysiu aš. Festivalis keičiasi, bet jo esmė – poetų sambūris – išlieka. Žinoma, yra ir tamsioji festivalio pusė, jo pamušalas, kaipgi be jo, tik mano selektyvi proginė atmintis sufleruoja, kad nieko baisiau nei pamesti rankraščiai, paltas, skrybėlė ar įsigytas galvos skausmas niekam nenutiko.

Norėtųsi, kad festivalis daugiau nebesiplėstų – liktų lengvas, kamerinis, liktų Druskininkuose, liktų mūsų, poetų, būtų toks, kaip Daivos Čepauskaitės knygos pavadinimas – „nereikia tikriausiai būtina“. Liktų sunkiai nusakomas, truputį efemeriškas, bet svarbus. Kaip geras eilėraštis.

Sekmadienį, po baigiamojo festivalio vakaro, išeini į spalio prieblandą, dažniausiai dulkiant lietui, prisidegi cigaretę ir, kaip visad, pagalvoji: „Baigėsi metai.“ Apsisuko ratas, gyvatė įsikando uodegą ir susiruošė miegoti. Bus kitas Ruduo.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode