Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Apsakymas „Suplėšyti nėriniai“

Ištikimybė vertimui

,,Vertimas yra kaip moteris. Jei graži, tai neištikima. Jei ištikima, tai didelė tikimybė – nebus graži“. Šiuos išmintingus žodžius ištarė rusų poetas Jevgenijus Jevtušenka.

Spėjau išversti net du prancūzaitės Justine Dubois, gyvenusios Londone beveik visą savo gyvenimą, apsakymus. Pirmąjį iš jų,,Suplėšyti nėriniai'' jau pristatau skaitytojui. Justine buvo dailininkė, todėl jos kūriniuose vyrauja išskirtinio grožio gamtos vaizdai, persipynę su kenčiančių mylimųjų emocijomis. Autorės suvokimas apie laisvę šeimoje itin savitas ,gali būti net nesuvokiamas tradicinių vertybių židinį kūrenantiems žmonėms. Šiuo metu Justine Dubois yra atsidavusi tik rašymui. Jos mėgstamiausia vieta Londone – Kensingtono sodai. Jos mylimiausios vietovės pasaulyje – Venecija ir Džailsameris Radžastane, Indijoje.

Versti Justine Dubois apsakymus buvo kunkuliuojanti vidinė kova su savimi, iššūkis kaip vertėjai ,o kartais vieną sakinį lietuvių kalba dėliojau net pusvalandį, kad nenukrypčiau nuo teksto ir rasčiau pačius tinkamiausius gimtosios kalbos žodžius. Man vertimas – ir grožis, ir mano vidinis gyvenimas. Malonaus skaitymo.

Ramutė Čepauskaitė
Dėl vertimų kreiptis 868782057

 

 

Suplėšyti nėriniai

Justine DUBOIS

Jis dvelkia kažkokiu kitokiu švelnumu. Jis – kaip užsnūdusi didžioji panda. Jiedu abudu sugeba ilgai snausti, vyras tai sugeba labiau. Pasilenkusi ties juo, ji vyrą apkamšo, lyg jis būtų kūdikis. Vyriškis šnarpščia patenkintas, užliūliuotas nesąmoningo svaigulio, apgaubtas minkšta antklode .Nuo jo sklinda levandų aromatas, susiliejęs su savitu muskuso kvapu.

Moteris atitraukia užuolaidas, o ten, tolumoje, dailiai įrėminta driekiasi žemė. Suplėšytus nėrinius primenanti pakrantė – apakinta kylančių aukštų bangų raizginių, šokinėjančių link jos. Žemės žaluma palei paveikslo rėmus vinguriuoja žemyn, kaip netvarkingos, prastai susmaigstytos dervuotos drobės atraižos, buvo atremti ryškiai balti monopolio stiliaus miniatiūriniai namukai, kurie liko, tarsi, vietinių pasiteisinimas už tokius architektūrinius statinius bei gėdingas atsiprašymas už smulkių ūkininkų vasarnamius. Niekas, kas sukurta žmogaus, nesiderino jūros ir dangaus peizažo fone.

Poros svečiai išvyko vakar, o jie saloje liko vieni. Moteris svarstė, ar vyras bijo. Jis negalėjo pasigirti fizine ištverme, jo ramybė lengvai galėjo peraugti į nerimą. Po langais negarsus mekenimas, blaškomas vėjo gūsių, pamažu nuščiūva. Ožiukai išsirikiuoja tvarkinga, paskui varovą einančia vora, o jų mieli snukučiai, apjuosti dirželiais, ramiai spokso jūros pusėn lyg tyloje kažką nujausdami. Danguj blyksteli raudonos raidės „Varovo įspėjimas“ arba tyla prieš audrą.

Pasisukusi moteris suvokia, kad vyras ją stebi, o jo dailiame, liūdesio apimtame veide, švytinčiose akyse tyvuliuoja nepaaiškinamas malonumas. Abu seniai nebesikalba, išskyrus tas akimirkas, kai pasiryžta pasišnekučiuoti vienas su kitu, judėdami grakščiame, panašių bendrų minčių šokyje. Kitais atvejais, jie labiau vadovaujasi manierom, kantrumu ir prabėgom pasidalintais žvilgsniais. Nepaisant to, jis surepetavęs apie dvidešimt besikeičiančių išraiškų, tik moteris išmoko visas jas iššifruoti, išsiaiškinti ir palikti jo mintis jam pačiam.

Tą akimirką, kai pirmą kartą nutvėrė ją neištikimą, tiesiog praslydo, vyriškiui apsimetus, jog nepastebi. Visgi, jis niekad nesiskundė. Ar tai nutiko prieš tris metus? Pernelyg gerai savo vyrą pažįsta. Jis neištikimybę paprasčiausiai būtų priėmęs kaip laisvės dovaną, nereikalaujančią atsakomybės, kaip tam tikrą atsparos tašką, leidžiantį elgtis, kaip jam priimtina, kol jo dabartiniam statusui negrėsė iššūkiai. Vyriškiui nesinori jos prarasti, tylomis ir savaip savo moterį tebemyli, gal net myli ją karščiau nei anksčiau, gerbdamas jos teisę į nepriklausomybę. Vienintelis ženklas, pastebimas ženklas, kurį jis parodo kitam išorėje, praustis šiltame, muilo putose sklidiname vandenyje vos tik jiems pasimylėjus. Ir net šis įprotis liktų paslaptimi, jei ne vyro įpratimas kas kartą instinktyviai sumaišyti, kur buvo padėtas muilas, palikti jį kaip žuvį, ištrauktą iš akvariumo ir nutėkšti jį baltos, keramikinės vonios platybėse, slegiamą kaltės.

Aplinka visada buvo svarbi detalė jo elgesiui išsiaiškinti. Ji atsiminė jaunystę, kai meilė vyrui dar tebebuvo alkana, lydima melancholijos. Moteris išeidavo prieš pusryčius nusipirkti sekmadienio laikraščių, užtrukdavo tik kokią minutėlę, bet, kai sugrįždavo, atrasdavo telefono ragelį nuleistą žemyn, kadaruojantį ant svirtelės, o laidas būdavo užmestas ant ovalaus telefono viršaus vietoj apačios. Mėnesio pabaigoje, gavus sąskaitą, būdavo neaiški informacija apie tolimus skambučius į numerius, kurių ji neatpažino ir net nedrįstų surinkti. Tomis dienomis suvokimas darė ją nelaimingą. Dabar pastabumas skirtas tai trapiai tarp jų užsimezgusiai ribai išsaugoti. Moteris suvokė, jog tos gijos, nors ir stiprios bei tamprios, visgi slepia gresiančią sumaištį.

Mintimis ji nuklysta pas Londone jau kurį laiką paliktą mylimąjį. Kaip jis skiriasi nuo užsnūdusios pandos, jos vyro. Jis patrauklesnis ir malonesnis. Visgi, moteris myli juos abu, jie papildo vienas kitą, abu subtiliai skirtingi, o nuo to nei geriau, nei blogiau. Jos pačios sprendimas būti neištikima ne tik įkvėpė, bet buvo dar ir gerai apsvarstytas. Dėl to ji niekad nesigraužė.

Moteris nustojo klausinėti, turėdama omeny, jog apsišarvavusi kantrybe, rudos akys ir dvidešimt veido išraiškų viską išduos. Neištikimybės akimirką meilė savo vyrui nepasikeitė.

Staiga pabudęs, vyras atsisėda ant lovos, o jo dėmesį prikausto burė tolumoje. „Kažkas plaukia į salą“. Žmona atsigręžia: „Esi tikras?“ Vyriškis linkteli. „Bet nė vieno nelaukiame“. Jis gūžteli pečiais. „Galbūt kažkas atkeliavo praleisti dieną“. Net trūkčiojant pečiams, ji pajunta jį nerimaujant. Panda vyre išnyksta, jis pavirsta meškinu, grėsminguoju   ruduoju grizliu, galimas dalykas įtūžusiu. Vyriškis apsirengia ir nesiruošia praustis.

Nepritapęs prie vėjo nugairintų salos grožybių, vyras užsivelka formalumą išryškinančius rūbus: švarką, marškinius ir flanelines kelnes. Beveik dingsta nerūpestingumas, jis visada balansuoja tarp normų ir laisvumo, nerasi aukso vidurio. Viena iš daugybės jo veido išraiškų, tarsi, sako, kad jis susirūpinęs ir įpykęs. Juk prieš penkias minutes jo rudos akys švelniai tyrinėjo, o dabar žvilgsnis griežtas ir sutelktas į save, piktoką veidą iškreipė prieštaringos verdančios emocijos. Moteris atpažįsta tą pyktį išduodantį veidą (jis pats apsiriko) ir dėl to kaltins žmoną. Lyg jis nujaustų tą pavojų, kurio jos protas dar nepripažino.

Valtis priplaukia arčiau ir nebesisupa ant aukštų bangų, jos variklio garsus nuslopina vėjas. Vairininkas meta virvę, tada ištiesia tvirtą ranką kažkokiam į gelsvą apsiaustą įsisupusiam moters siluetui, grakščiai lipančiai iš valties. Jis padeda jai atsistoti krantinėje.

Rudasis meškinas nebeatsigręžia atgal ir piktas trinkteli duris. Nedrąsiai įvertinęs žemiau vinguriuojantį slidoką taką prieplaukoje, eina pasitikti įsibrovėlės. Per miegamojo langą žmona stebi, kaip vėjas žaismingai kilnoja jo švarko skvernus, tarsi, moters sijoną. Ji mato, kaip tos moters rankos apsiveja jos vyro kaklą ir ji pakšteli jam į lūpas. Jis nusikaltęs dirsčioja tai į ją, tai į langą, o tada leidžiasi apkabinamas. Staiga viešnia atsistoja jam pašonėje, kad vyriškis nestebėtų jos, kaip tada, pro užuolaidas. Jis apsikabino moterį, atrodo laimingas, nuo veido nedingsta šypsena. Susikibę rankom, žole nuklotu taku abu žengia šiek tiek čiuožinėdami, šlitiniuodami, kol tik jis pasibaigia.

Jie praeina pro nedidukų miegamųjų priestatą, moteris kiek lukterėjusi nueina į netoliese esantį pagrindinį pastatą, kuriame yra virtuvė ir svetainė. Dešimt minučių įsivyrauja tyla. Visgi jis neateina pasiaiškinti. Žmona tyrinėja save veidrodyje atrodo išblyškusi, jos smulkučiai bruožai atrodo, tarsi, padengti baltu rašalu blyškiame pergamente. Jos plaukuose netvarkingų garbanų chaosas. Bet labiausiai pribloškia moters akys švelnios, pilnos skausmo, apgaubtos kaltės šešėlio. Nukreipusi žvilgsnį į šalį, ji nusiprausia, po to apsirengia, pamažu lėtai pasidaro makiažą, įgudusiai padengdama blyškų pergamentą primenančią odą spalvingais potėpiais. Priešingai nei vyras, ji vilki kasdieniškus rūbus: džinsus, ilgus batus, tvirtu, pynių raštu numegztą pilką megztinį, beveik siekiantį kelius. Iš vėjo nugairintų plaukų ji susisuka kuodą, kuris tarsi pakluso vėjo nešamai jūros dulksnai ir ties sprandu susisuko į nedideles garbanas.

Moteris galvojo apie mylimąjį, malonias meilės akimirkas, pasimylėjimus, energijos antplūdį ir jo gilią išmintį. O, kad jis čia dabar būtų...

Ji nujautė bus konfliktas. Jis virsdavo akimirkomis, užkrečiančiomis nesibaigiančia vienatve, tvyrančia tarp jos ir pandos žvėries, akimirkomis, kai emocijom persunktas žiaurumas nerūpestingai nukreipiamas į kitą. Milžiniškas chaosas kėsinosi pražudyti visą sveiką protą, kiek tik jo beliko.

Pasiruošusi, ji atsisėdusi laukia. Jai už nugaros atsidaro durys. Jokio pasiaiškinimo... „Ar gali ateiti ir paruošti mums pusryčius?“, šaltai nuskamba reikalavimas. Moteris paklusniai seka per nedidelį kiemelį, vedantį prie didesniojo namo. Dangus nebešvyti rožinėmis plunksnomis, jas pakeitė pilkšvas metalo atspalvis. Žvejys, atgabenęs viešnią, išplaukė, horizonte jo beveik nebeįžvelgsi.

Virtuvė vis dar šilta nuo vakar vakare   rusenusio židinio. Kartu įžengia į raudonų grindų plytelių skleidžiamą šviesą, į pušų baldais apstatytą kambarį, kuriame numestas buvo tik rusvos spalvos paltas. Jos žvilgsnis įtarus. „Viešnia vonioje, sena mano draugė, ją pažįstu dvidešimt metų. Kažkada ją sutikau Niujorke“, daugiau jokio aiškinimosi. ,,Ji labiau mėgsta kavą nei arbatą“, vyriškio veidas vis dar iškreiptas įtampos, įpykęs. Jis, matyt, neįvertino savaime prasiveržiančios žmogiškosios prigimties. Visgi, kaip įmanoma, jis stengiasi atitolinti tą akimirką nieko nebesakydamas, žaisdamas su rankogaliais, lyg formuotų laikrodukus, kurie abu būtų nustatyti ir rodytų skirtingas laiko zonas.

Tą akimirką žmona jo nekenčia. Tai atradimo momentas, kai gyvenimas ant ašmenų jau nebemalonus, kai visas įmantrias tiesas supurto drąsus demaskavimas ir pajuoka.

Blondinė, apsivilkusi brangias kašmyro kelnes, kreminės spalvos šilko palaidinę, apsikarsčiusi įvairaus storio ir vis kitaip susegtomis aukso grandinėlėmis, nepriekaištingai atrodanti, išnyra iš vonios. Akivaizdu, ji susitvarkė tiek manikiūrą, tiek makiažą. „Labas“, jos balsas išduoda australietišką akcentą, laužydama liežuvį viešnia stengiasi pataisyti balsių tarimą, kad būtų panašesnės į angliškas. Tokios pastangos privedė prie dainelės dainavimo. Jos rankos paspaudimas priminė žuvies pliaukštelėjimą, kiek atgrasų, ir jokio bendravimo. „Ar gersite kavos?“, maloniai paklausia šeimininkė.

„Žinoma, ką bepasiūlytumėt“, blondinė, atsigręžusi į jos vyrą, klesteli šalia jo. Paėmusi jo ranką į savąją aukštu tonu ištaria: „Miela tave matyti“. „Argi nemalonu buvo Niujorke?“, klausdamas jis vos šypsosi, gal patenkintas, gal nuilsęs.

Pakštelėjusi vyrui į skruostą, ji ištiesusi ranką paliečia jo kaklą, lyg jis būtų jos nuosavybė, rankioja pūkelius nuo vyro išblukusio švarko. Rūpestingai viešnia delnu paliečia jo skruostą: „Reikia nusiskusti, mielasis“. Žvilgterėjusi į šeimininkę, ji paklausia: „Ar seniai dirbate pas Piterį?“.

Kai blondinė atsigręžė, moteris galėjo viešnią įvertinti. Vieną akimirką, nejudėdama ir nekalbėdama viešnia atrodė visiškai rami, jos veidas žavingas ir mielas. Blyškios spalvos akys įrėmintos dailiu makiažu papuoštame, šviesių, puikiai sušukuotų plaukų kupeta apsuptame dailių bruožų veide. Viešnia skleidė nepriekaištingos vokiečių gražuolės spindesį. Tada nutiko kažkas neįprasta. Negalėdama nustygti vietoje, moteris atsigręžė į vyrą ir jai pradėjus čiauškėti įvyko lūžis, parodęs skirtumą tarp įvaizdžio, kurį viešnia sukūrė veidrodyje, ir vaizdo tikrovėje. Tylą ir jos grožį veidrodyje sujaukė vulgarus judesių artumas ir kalba.

Virdama kavą, šeimininkė palengva atsisuka į savo vyrą, vildamasi, kad jis atsakys į jai skirtą viešnios klausimą. „Kiek laiko aš dirbau pas tave, Piteri?“, žmona tyrinėjančiu žvilgsniu žvelgia į vyrą. Jis nieko neprataria. „Aš jo žmona“, tyliai ji atsako. Bet moteris, rodos, to negirdi. „Po pusryčių tu turi parodyti salą, būsime tik mudu. Tiek daug apie ką turime pakalbėti“. Ji pradeda šnekėti apie bendrus draugus, buvusius pažįstamus, kurių pati šeimininkė nė nepažįsta. Jos vyro reakcija jau kitokia, veide ne prabėgantis šypsnis, jis pasimetęs kemša kukurūzų dribsnius iš dubenėlio. Visiems trims valgant pusryčius, blondinė nenustoja glosčiusi šeimininko ranką.

Pokalbis vis intymesnis. Ji dviveidė, dviprasmybės kurstytoja.

Kiekviena nekalta pastaba ją stulbina, kaip galima, seksualinė užuomina, kurią viešnia kartoja ir taria kaip maldą, o nueinant aidi jos juokas. Neapdairusis Piteris pasirenka žodį „Veiksmas“, norėdamas apibūdinti naujosios valties variklį. Griaudėja blondinės juokas, kai ji uždususi kartoja tą žodį, painiodamasi, parodydama, kad yra tikra, jog tai ne vienintelis veiksmas, kurį jis turėjo omenyje.

Žmona įpila vyrui antrą puodelį kavos blaiviai apmąstydama viešnios pastabas. Jos neapkvailinsi. Ji žinojo, kad jokia moteris, tiesiogiai užsimindama apie mylėjimąsi nesivels į tokį netikėtą žodžių žaismą. Tai buvo moters, ištroškusios sekso ir meilės, bendravimo išraiška. Ji suvokia pastebėjusi, kad juo ji plepesnė, tuo labiau pastebima jų vienatvė, lyg pokalbis ją praturtintų jausmais. Moteris ėmė atsipalaiduoti ir žiūrėjo vyrui į akis. Linksmos vyriškio akys įžūliai susiduria su jos akimis. Ji mąstė apie moterį, priminusią jos pačios neištikimybę, ji suvokė lėtai ėjusi iš gyvenimo į mirtį ir tai, jog niekas nevertas dvejonių. Būtent tada ji surado jėgų priimti mylimojo meilės dovaną. Vyras, kiek jį bemylėjo, nebuvo vertas dėl jo atsisakyti meilės. Moteris jau tada tą pastebėjo ir gana akivaizdžiai suprato tą patį.

Atsistojusi, staiga apsisprendė. Juos apėmė panika, ir nuo jos priklausė ar jį pažabos. „Aš, manau, pasiimsiu valtį ir nusigausiu iki sausumos“, prasitaria ji. Vyras žvelgia pro langą: ,,Per daug pavojinga, tuoj bus audra“. „Audra jau čia“, atkerta ji. Jis sutrikęs žiūri į žmoną. Patogiai įsitaisiusi, moteris mato, kaip žiedais apsikarsčiusi viešnios ranka su išpuoselėtu manikiūru jau liečia jos vyro šlaunį, liesdama keliu jo kelį. Rodos, vyriškis nesipriešina. Ji pakelia valties raktus. Kaučiuku dengta, galinga, atvira valtis gali skrosti net aukščiausias bangas.

Išeidama moteris net neatsigręžia. Tik jos vyras atrodo sunerimęs ir bando žmoną sulaikyti. Bet ji apsisprendė. Nenorėdama matyti jo akivaizdžią neištikimybę , o gal tik flirtavimą, bet ji nenori būti viso to nebylia liudininke.. Kai moteris nusigauna į žemyną, paskambinusi paaiškina, kad dėl audros nesugrįš, kad susitarė su žmogumi, kuris parplukdys jų valtį. Tada ji skris į Londoną praleisti naktį mylimojo glėbyje.

Moteris mąstydama įvertina: ji žino, jog blondinė australė manys, kad triumfavo. Visgi, tiesa bus kitokia. Atsidususi moteris jos beveik pasigaili. Galbūt, laisvė ,kurią jie su vyru santuokoje leido vienas kitam, klaidino kitus. Kaip blondinė atspėtų, kad pati australė ir pandą primenantis jos vyras daug metų ateityje laimingi kartu gyventų, graužiami sugadintos sąžinės?

Uždarydama duris, ji paskutinį kartą žvilgteri į vyrą. Konfliktas išsisklaidė. Vyriškio veide atsispindi meilė ir džiaugsmas, jis atsipalaidavo, tačiau tos nutekančios pamazgos verčia susimąstyti kas ta santuoka. Moteris nusišypso. Kaip malonu, kad vyras vis suteikia jai pakankamai priežasčių, leidžiančių jį mylėti ir niekad nesijausti kaltai išdavus savo vyrą. Tai daug didesnė dovana...Negu kas galėtų įsivaizduoti...

 

Iš anglų k. vertė Ramutė ČEPAUSKAITĖ

Powered by BaltiCode