Reklama 1

Žmogus legenda. Partizanui laivui atminti

 

Šis in memoriam pirmiausia skiriamas partizanui Laivui, kaip kadaise save praminė Antanas Petrikonis. Tačiau taip pat ir visiems mūsų mažos šalies žmonėms, kurių jaunos širdys buvo tokios didelės ir veržlios, kad jokiu būdu negalėjo susitaikyti su didžia sovietinės okupacijos neteisybe. Daugelis jų anuomet žuvo miškuose ar lageriuose, o paskutinieji likę, nugyvenę ilgą amžių ir vienas po kito išeidami, su savimi išsineša tam tikrą supratimą apie gyvenimą ir apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Jiems – tai pirmiausia mylėti, bet ne žodžiais, o darbais.

Ar laisvų žmonių visuomenė yra įmanoma?

 

Baigiantis metams, dera juos apibendrinti. Todėl paklausiau savęs: žvelgdamas į praėjusius metus, ką ryškiausio matau? Tarp daugybės pasaulio įvykių ir fenomenų, pačiu svarbiausiu reiškiniu man pasirodė besantis atotrūkis tarp mūsų vidinių aspiracijų ir tos visuomenės, kurią sukūrėme. Žinoma, tai yra ne vien praėjusių metų ir ne dešimties, o viso amžiaus bruožas.

Istorikas Gediminas Kulikauskas: laisvė mums tapo vienu sunkiausių išbandymų

 

Bestseleriu tapusioje knygoje „Da Vinčio kodas“ rašytojas Denas Braunas (Dan Brown)pateikė ne vieną paslaptingą kodą, įpintą į pagonišką atributiką, ikikrikščionišką kultą, tamplierių istoriją. Mįslė buvo įminta, o visos situacijos ir reiškiniai įgavo prasmingą ryšį. Būtent ryšio šiandien ir ieškome, norėdami atsakyti į klausimus – kokie esame ir kas kuria mūsų lietuviškąjį veidą? Apie kodą, slypintį mūsų genuose, kalbamės su gerai žinomu istoriku Gediminu Kulikausku, šia tema parašiusiu knygą „Lietuvio kodas“.

Psichologė patarė, kaip darbe išvengti neigiamų emocijų: auklėti kolegų neverta

 

Suaugusių žmonių „auklėjimas“, ypač, kai jie to neprašo ir nenori, absoliučiai bergždžias reikalas, portalui LRT.lt sako „OVC Consulting“ vyriausioji konsultantė psichologė Mirolanda Trakumaitė. Pasak jos, žmonių tarpusavio santykius tiriantys mokslininkai patvirtina, kad emocijos – užkrečiančios, o neigiamas emocijas kitiems dažniau perduoda žmonės, turintys žemą savivokos lygį ir nemokantys kontroliuoti savo emocinių impulsų. Nuo tokių kolegų, priduria psichologė, geriau laikytis atokiau.

Psichiatras: jei žmogui kyla minčių apie savižudybę, turėtume jo drąsiai apie tai klausti

Jeigu žmogus kalba, kad nenori gyventi, tai yra rimta visais atvejais. Net ir tada, kai jis įpratęs šitokiu būdu išsiprašyti dėmesio, gauti norimą brangų daiktą, o juolab tada, kai tokiais žodžiais prabyla girtas žmogus. Asmens sveikatos klinikos psichiatras Edgaras Čiūras ragina jokiu būdu nepalikti tokio žmogaus vieno. Įtarus, kad su žmogumi kažkas vyksta, svarbiausia ne stengtis jį pralinksminti, o išklausyti.

Ilgesys iš naujo sutvarko gyvenimą

 

Ilgesys yra įsivaizdavimas to, kaip galėtų atrodyti gyvenimo pilnatvė. Kiekvienas žmogus pažįstą šį vidinį asmens ar būsenos troškimą, susietą su skausmingu pojūčiu, kai nėra vilties pasiekti to, ko trokšti. 

Prof. V. Landsbergis: Kalėdos yra proga šeimos inventorizacijai

„Visai neseniai buvome susibėgę avansu Kalėdoms, kurios yra būtent proga šeimos inventorizacijai – apsidairyti, susirinkti, prisiminti. Kalėdos taip pat yra džiaugsmo šventė – pabūti tarp savų ir prisiminti tuos, kurie yra jūroje. Sakydavome taip sovietiniais laikais pakeldami taurelę už tuos, kurie yra jūroje. Kurie yra nepasiekiami tolimuose Rytuose arba tolimuose Vakaruose, bet vis tiek kartu“, – apie Kūčių ir Kalėdų reikšmę artimųjų apsuptyje kalbėjo prof. VYTAUTAS LANDSBERGIS. 

Psichologas G. Navaitis: šventės – galimybė pajausti, ar matome prasmę gyvenime

Psichologas, psichoterapeutas, prof. Gediminas Navaitis sako, kad ateinančios laisvos dienos prieš didžiausias metų šventes psichologams kelia pagrįstą nerimą – tikėtina, kad po ilgų šventinių dienų specialistų pagalbos ieškos daugiau susibarusių šeimų ar gilų beprasmybės jausmą stipriau išgyvenančių žmonių.

Pasak jo, šios laisvos dienos – puikus metas ne tik pabūti su artimaisiais ir pailsėti, bet ir aiškiau suprasti bei įvertinti, kokią vietą mūsų gyvenime užima darbas ir ką jis mums iš tiesų reiškia.

Kalėdos – kaip kūdikio laukimas

Tikėtina, kad Kalėdos ir šiemet užklups netikėtai, tačiau reikia prisiminti paprastą tiesą: šventė vargu ar bus džiugi, jeigu nerasime laiko jai pasiruošti.

Bet kurios šventės, o ypač Kalėdų, išskirtinumą ir džiaugsmą kuria būtent laukimas – tik ne bet koks, o aktyvus.

Psichologė R.Klišytė: matau, kaip neprotingai valstybė rūpinasi vaiko teisėmis

Liaudis turi posakį: „Su vandeniu ir kūdikį išpylė...“ Kažin, ar neatsitiko taip ir su naująja Vaiko teisių apsaugos reforma, startavusia š. m. liepos 1 d.? Ar paruošta jai buvo visuomenė? Ar pasirengę jos vykdymui institucijos, dažnai pagalbą šeimai suvokiančios tik kaip kontrolę ir baudimą? O kokią pagalbą gauna šeimos, auginančios elgesio sutrikimus turinčius vaikus, kurių nesupranta aplinkiniai?

Apie didžiausias reformos spragas kalbamės su psichologe RŪTA KLIŠYTE.

Geriausios dovanos vaikams, kad šie būtų laimingi

 

Marta Heineman Pieper ir William, J. Pieper knygoje „Išmintinga meilė“ aprašo vidinę vaiko nelaimingumo būseną, kuri atsiranda dėl tėvų nemokėjimo suteikti jam emocinę paramą kūdikystės laikotarpiu. Būdamas tokios būsenos, vaikas užsigeidžia kažkokio daikto, tikėdamasis, kad žaislas suteiks jam laimės, o gavęs šį daiktą nusivilia, nes nepatiria laukto efekto. Knygos autoriai aprašo savo darbo patirtį su berniuku Natanieliu ir jo tėvais. Natanielis gavo dovanų lenktyninę mašinėlę, kurios labai norėjo, tačiau nejuto jokio pasitenkinimo žaisdamas su ja. Tėvai kūdikystėje nesugebėjo vaikui suteikti emocinės paramos, todėl kai Natanieliui sukako 2 metukai, pradėjo reikštis pirmieji nelaimingumo požymiai. Tėvai, besikonsultuodami su vaikų psichologais, suprato, jog turi palaikyti ir užjausti savo vaiką, todėl jie sakė Natanieliui: „Mes žinome, kad mašinėlės nėra tobulos ir bet kokia mašinėlė neturės visų pranašumų, kurių tu norėtum, tačiau mes galime lažintis, jog ir šios mašinėlės galimybės tau gali suteikti daug džiaugsmo.“ Vaikas pajuto, kad tėvai jį atjaučia ir jo nusivylimas daiktu sumažėjo.

Pikto banalumas

 

Esu tikras, kad pavadinimo nuorodą į Hannos Arendt „blogio banalumą“ supras dar mažiau žmonių negu užuominą apie „Gyvulių ūkį“. Todėl taupydamas brangų brangaus skaitytojo laiką priminsiu, kad viena svarbiausių H.  Arendt knygos minčių yra ta, jog blogis dažniausiai nepasirodo su nagais ir ragais, bet pasireiškia kaip paprastas kasdieniškas atsidavimas savo darbui. Pagrindinis knygos ir filosofės stebėto realaus teismo proceso herojus, nacistinės Vokietijos tarnautojas Eichmanas, tiesiog norėjo būti pripažintas, siekė karjeros ir, tai darydamas, bandė kuo atsakingiau vykdyti jam pavestas užduotis. Kaip gali įtarti nuovokusis skaitytojos,  jos buvo tiesiogiai susijusios su žydų genocidu. Šis atsirandantis blogis, pasak Arendt, banalus tuo, kad atliekamas kasdieniškai, įprastai, giliau nesusimąstant apie jo padarinius.

Laidų vedėja I. Stasiulevičiūtė: siūlau mažiau planuoti, nes planai mus kartais riboja

 

Šie metai buvo įspūdingi, sako televizijos ir radijo laidų vedėja Ieva Stasiulevičiūtė. Ji sėkmingai dirbo eteryje ir neseniai susižadėjo su savo širdies draugu bei žinomu didžėjumi Justinu Žvigu. „Prieš šiuos metus neturėjau tikslo atsidurti ant žurnalo viršelio, karjeros ar asmeninio gyvenimo pokyčių planų. Manau, kad tiesiog reikia leisti įvykti tam, kas turi įvykti“, – teigia ji.

Savarankiškas vaikas – laimingas vaikas

 

Vienas iš svarbiausių tėvų tikslų – padėti vaikams reikiamu metu atsiskirti nuo jų ir tapti savarankiškomis asmenybėmis, kurios gebės priimti protingus sprendimus. Kaip tėvai gali padėti savo vaikams tapti savarankiškais, išlaviruoti tarp saugumo užtikrinimo savo vaikui ir didesnės laisvės jam suteikimo?

Dar apie smurto sąvoką. vertinamieji kriterijai

Praeitą savaitę LR Seimo Teisės departamentas, pateikė išvadą, jog Mindaugo Puidoko ir kitų Seimo narių pateiktas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas gali prieštarauti LR Konstitucijai. Vienas iš pagrindinių argumentų – dviejų vertinamųjų kriterijų (žymus, šiurkštus) įvedimas į smurto sąvoką automatiškai reiškia prieštaravimą LR Konstitucijai. Daroma prielaida, kad taip susiaurinama smurto sąvoka ir sankcionuojamas nežymus vaikų mušimas ar nešiurkštus jų orumo pažeidimas.

Ko verta sąjūdžio nostalgija?

Komentaras perspausdinamas iš septintojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Nostalgija praeičiai yra labai stipri lietuvių savasties dalis. Prisirišimas prie išėjusiųjų reiškiasi žvakučių jūromis per Vėlines ir jų išvakarėse. Valstybės himnas ragina būtent iš praeities semtis stiprybės. Gyvenimo praktika daug sudėtingesnė, nes ir tos praeitys esti įvairios. Iš vienų praeičių stiprybės semtis atrodo verta, iš kitų – nelabai ar net nepageidautina. Sąjūdžio laikai beveik vienareikšmiškai laikomi vertingais ir išskirtiniais, ir Sąjūdžio nostalgija vis labiau tampa neginčijamai prasminga. Sąjūdis buvęs mūsų atgimimo Aukso amžius, kai tauta atskleidusi savo visas gerąsias savybes, kai pasireiškusi neįtikėtina žmonių vienybė ir pagalba vienas kitam, vyravusi laisvės dvasia. Sąjūdis lyginamas su šiandiena ir apgailestaujama, kad Sąjūdžio dvasia nebuvo išlaikyta: ji išsisklaidė ir išnyko. Ir vis dėlto Sąjūdžio nostalgija nėra vertinga, nes ji labiau klaidina ir painioja nei grindžia kelius ateičiai.

Sėkmė nebūtinai suvyniojama į malonius dalykus

 

Sėkmė, kaip ta Dievo dovana, nebūtinai suvyniojama į malonius dalykus. Bet jei esame pasiruošę sumokėti pirmųjų sunkumų kainą, tai net pusiaukelėje kluptelėję finišą pasieksime. Šventajame Rašte sakoma, kad nesvarbu, kaip aukštiname Kristų – gyvenimu ar mirtimi. Jei ieškosime Dievo, kai Jį galima rasti, o šauksimės Jo, kai Jis arti, būsime išgirsti. Todėl ar sėkmė, ar nesėkmė – svarbiausia, kad su Dievu.

Paprasti ir laiko patikrinti būdai, kaip sumažinti stresą

 

Jei po įtemptos darbo dienos susmuksite namie ant sofos ir leisitės į televizijos platybes arba panirsite į interneto gelmes, greičiausiai tik dar labiau išseksite, rašoma svetainėje Everydayhealth.com. Išjunkite televizorių, padėkite išmaniuosius į šalį ir vietoje to išbandykite kelis streso mažinimo būdus.

Sutuoktiniai psichologo kabinete

 

Gyvenant poroje neišvengiamai kyla įvairiausių nesutarimų. Darnų poros gyvenimą dažnai sujaukia sutuoktinių lūkesčių neatitikimas, nuomonių išsiskyrimas svarbiais gyvenimo klausimais, anksčiau patirtos nuoskaudos ir daugybė kitų dalykų. Natūralu, kad visa tai veikia poros gyvenimą, kuris ilgainiui apkarsta abiems. Nors meilė – galinga jėga, būna situacijų, kai jos nebepakanka tam, kad būtų įveikti sunkumai. Ne visada du vienas kitam svarbūs žmonės yra pajėgūs savarankiškai atsisakyti praeities nuoskaudų, asmeninių principų ir drauge su nauja viltimi kilti rytojui.

Ko niekaip nepakeisime

 

Uostamiesčio aikštėje, toli, prie Viduržemio jūros, ratas po rato sukasi švytinti Kalėdų karuselė. Atrodo, tuščias, tik dėl vaizdo jos suktinis, nes arkliukai kinkuoja be raitelių, vienui vieni – vaikų nėra, galbūt dar ne laikas ar nė nenumatyta, nepritaikyta. Bet kvapą užgniaužia, lyg išvydus ką nors neprieinama žmogiškam žvilgsniui. Juk šimtą metų nemačiau gyvos karuselės, paskutinioji – dar Jaunimo sode Vilniuje, išgaravusi kartu su sodu ir tarybų valdžia. Ir, aišku, su visu jaunystės saldumu.

Politologas V. Vobolevičius: šeimų organizacijos turėtų siekti didesnio sutelktumo

Visas Lietuvos šeimos politikos srityje veikiančias nevyriausybines organizacijas (NVO) vienija nuoseklesnės šeimos politikos bei geresnių sprendimų šeimos politikos srityje siekis.

Mokslininkai savo ruožtu teigia, kad politikos klausimus reikšmingus šiuo metu gali padaryti aktyvi pilietinė visuomenė. Taigi daugelio reikšmingų pokyčių šeimos politikoje galima pasiekti efektyvios šeimų NVO advokacijos dėka. Tam organizacijos privalo gilinti gebėjimus komunikuoti problemas bei prisidėti prie sprendimų formulavimo įstatymų leidyboje.

Nestandartinė pora – arfa ir fleita

Arfos ir fleitos, AISTĖS BALIUNYTĖS ir VYTENIO GURSČIO, duetas H2F gyvuoja jau trejus metus. Gruodžiui įpusėjus jaunieji muzikai, kurių talentas kasdien vis labiau skleidžiasi, surengs koncertą.

A. Baliunytė šiandien – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro arfininkė, šiais metais magistro laipsnį apgynusi Nacionalinėje Paryžiaus muzikos konservatorijoje (CNSMD de Paris), profesorės Isabelle Moretti klasėje, kur 2016 m. įgijo bakalauro diplomą. Arfininkė yra daugybės tarptautinių konkursų laureatė, prizinių vietų laimėtoja, tarptautinių festivalių dalyvė, žymių fondų stipendininkė. A. Baliunytė – vienintelė Lietuvoje arfininkė, įrašiusi ir išleidusi kompaktinę plokštelę. Tai įvyko 2008 m. merginai bendradarbiaujant su Japonijos kompanija „King International Inc.“ 2011-aisiais už pasiekimus A. Baliunytė apdovanota Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Kalėdos tremtyje: tikėjimas ir papročių puoselėjimas

Pradėjome susikaupimo ir rimties laikotarpį – Adventą, kuomet tikintieji laukia Jėzaus gimimo akimirkos ir ruošiasi jai. Tai laikas, skirtas apmąstymams, įvertinti per metus nuveiktus darbus. Rodos, mums Adventas yra įprastas ir kiekvienais metais pasikartojantis. Tačiau būta ir kitokių Advento laikotarpio išgyvenimų bei patirčių.

Tikriausiai buvę tremtiniai sutiks, kad tremtyje Adventas, galima sakyti, tęsėsi ištisus metus, nes žmonės kiekvieną dieną laukė šviesios vilties ir naujo gyvenimo pradžios. Įdomu, ar tremtiniai, patyrę netektis, praradimus bei gyvendami nuolatiniame sielvarte ir skausme, laikėsi senovės papročių?

M. Mikutavičius – apie vaikystės Kalėdas ir ko po eglute laukia jo sūnus Majus

 

Paklaustas apie savo vaikystės Kalėdas, dainininkas Marijonas Mikutavičius pasakoja ilgą ir gražią istoriją. Jis taip pat išduoda, kokios dovanos labiausiai bijodavo būdamas vaiku ir kokią nesąmonę yra gavęs jau suaugęs. Atlikėjas atskleidžia, ką po eglute tikisi rasti jo pustrečių metų sūnus Majus bei kodėl šiemet žiemą jis rengia tik vienintelį koncertą arenoje, rašoma pranešime spaudai.  

Nusiminusi siela

Kažkas beldžiasi mano viduje. Kažkas prašo atkreipti dėmesį. Kažkas yra apleistas ir užmirštas. Kažkas tyliai verkia. Kažkas nematomas sudejuoja giliai viduje. Kažkas virpa paliktas vienas. Kažkas vienišas meldžiasi Dievui. Be manęs. Be mano sąmoningo pasirinkimo. Mano siela, glūdinti manyje, laukia kada aš ją pajusiu. Ir tada, kai savo sielą pajuntu, suprantu, kad ji yra neatskiriama nuo mano suvokimo, neatskiriama nuo mano esybės – ir kai ji meldžiasi – meldžiuosi aš.

Sąžinė – draugė, pagalbininkė ar... priešas?

 

Kasdienoje palyginti dažnai vartojame žodį „sąžinė“. Sakome – „mano sąžinė rami“, „švari sąžinė“, „žmogus be sąžinės“, sąžinės balsas“, „sąžinė neleidžia“ ir t. t. Sąžinė ilgus amžius buvo svarstymų ir susidomėjimų objektas. Akivaizdu, kad vieni žmonės panašiose situacijose elgiasi vienaip, kiti kitaip. Vėliau, bandant suprasti vieno ar kito žmogaus elgesį, ištariamas nuosprendis – elgėsi pagal sąžinę ar prieš ją. Taigi, žinome, kad toks „vidinis mechanizmas“, „vidinis balsas“ žmoguje veikia. Kaip ir kodėl?

Kuo naudinga vienatvė

Nemažai žmonių nuoširdžiai baiminasi vienatvės, tačiau vienumoje praleistas laikas, ypač keliaujant, gali būti išties prasmingas ir grąžinti jėgas. Leidyklos VAGA neseniai išleistoje „The New York Times“ kelionių skilties autorės Stephanie Rosenbloom knygoje „Vienumos metas“ (2018 m.) atpasakojami vienumą branginusių menininkų, rašytojų ir novatorių įspūdžiai ir kelionių po keturis žavingiausius pasaulio miestus – Paryžių, Florenciją, Stambulą ir Niujorką, istorijos.

Powered by BaltiCode