Romas

Restoranas Vilniuje – senosios Baltijos virtuvės židinys

Senoji Baltijos virtuvė (tiek maistas, tiek valgymo kultūra) – daugiakultūris reiškinys, priklausęs nuo turimų pajamų ir padėties visuomenėje. Patyrinėjus valstiečių, bajorų, miestiečių, didikų, valdovų valgiaraščius išryškėja skirtingi maitinimosi įpročiai. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį ir į kiekvieną laikmetį atskirai tam, kad būtų galima susidaryti kuo tikslesnį senosios Baltijos virtuvės vaizdą.

Gana svarbūs pokyčiai į Baltijos virtuvę buvo įnešti X amžiuje, kuomet Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Vytautas ir į Lietuvos teritoriją buvo atgabenti kaimynystės gyventojai – karaimai ir totoriai – kurie kartu atsivežė ir naują maisto kultūrą. Lietuvoje greitai paplito Viduržemio jūros regiono patiekalai: balandėliai, koldūnai, kibinai ir kitokie gaminiai, būtinai su mėsos įdaru. Taip pat buvo pamėgtos ir šaltosios sriubos, iš kurių populiariausia – šaltibarščiai. Vis tik reiktų pasakyti, kad naujovės buvo pamėgtos žemesnių socialinių sluoksnių atstovų, ponai liko ištikimi tradicinei baltų virtuvei.

Kitas labai svarbus etapas Baltijos virtuvei – XV–XVI amžius, kuomet virtuvę maisto produktai pasiekdavo dviem keliais: tiekiami tiesiai iš bajoro dvaro arba importuojami iš svečių šalių.

Iš tiesų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai mėgavosi gana plačiu patiekalų asortimentu. Kadangi gyvulininkystė buvo svarbi to meto ūkio šaka, tai ant stalo dažnai būdavo jautienos, avienos, žąsienos, kiaulienos ir iš jos pagamintų lašinių, dešrų, kumpių bei skilandžių. Beje, mėsos asortimentą ant stalo praplėsdavo ir vienas pagrindinių ponų pomėgių – medžioklė. Bajorai dažnai skanaudavo įvairią žvėrieną: stumbrieną, šernieną, stirnieną, briedieną ir elnieną. Nebuvo abejingi ir laukinei paukštienai (kurtiniams, kurapkoms bei tetervinams). Tuo tarpu žemesnio sluoksnio virtuvėje vyravo troškintų kopūstų ir mėsos patiekalai, ypač pamėgtas – bigosas.

Dar vienas iš to meto populiarių patiekalų – žuvis, kuri būdavo sugaunama dvaro ežeruose, upėse ar tvenkiniuose. Ponai mėgavosi ne tik vietinėmis žuvimis – lydekomis, unguriais, eršketais, lašišomis, karšiais, ešeriais, seliavomis, lynais, karosais, starkiais ar karpiais – bet ir importuotomis, pavyzdžiui, silkėmis ir menkėmis. Kadangi tuo metu Europoje 166 dienų trukdavo pasninkas, žuvis būdavo nepakeičiamas patiekalas.

Taip pat reikėtų paminėti, kad Senoji Baltijos virtuvė neįsivaizduojama be įvairiausių daržovių: kopūstų, pastarnokų, agurkų, morkų, burokėlių, ropių bei ridikų. O išskirtinį skonį patiekalams suteikdavo mėgstamiausi prieskoniai: svogūnai, česnakai, krienai, porai, salierai, petražolės, mairūnai, kmynai, garstyčios, pipirmėtės ar čiobreliai.

Vėliau – XVI amžiaus pabaigoje – Baltijos virtuvė sulaukė labai neįprastų pokyčių. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona, italų kilmės didikė Bona Sforca praturtino virtuvę itališku maistu: vynu, alyvuogėmis, makaronais ir pan. Vis dėlto, itališka virtuvė Lietuvoje liko tik kaip šventinė aukštuomenės privilegija.

Jau XVII–XVIII amžiuje buvo sulaukta naujos pokyčių bangos – virtuvėje didžiausias dėmesys buvo skiriamas riebiam maistui. Todėl virtuvėje vyravo lašiniai, paskaninę (pariebinę) kitus mėsos, ypač jautienos, patiekalus. Valgyta nemažai ir naminių paukščių patiekalų, tokių kaip žąsys ar specialiai penėti gaidžiai – kaplūnai.

Kai kurie senosios Baltijos virtuvės patiekalai iki šiol atrodo labai skaniai ir vilioja juos išbandyti. Restoranas Vilniuje Šventaragio sodas siūlo savo klientams išbandyti senąja Baltijos virtuvę.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode