Romas

Mažeikiškis krepšinio talentas seka Š. Jasikevičiaus pėdomis

 

Prieš dvejus metus Rokas Jokubaitis dar žaidė trečiojoje pagal pajėgumą Regionų krepšinio lygoje Klaipėdoje. Pastaruoju metu aštuoniolikmetis atstovauja Kauno „Žalgiriui“ ir gauna žaidimo minučių Eurolygoje, o žaidėjo įgūdžius tobulina gaudamas patarimų iš šio amato meistro Šarūno Jasikevičiaus.

Iš Mažeikių kilusiam R. Jokubaičiui nenukrypti nuo šios sporto šakos padėjo buvusio krepšininko tėvo pavyzdys. Atvykus į Kauną pakilti į „Žalgirį“ jaunam žaidėjui pavyko taip greitai, kad net pačiam sunku suprasti. Jaunas sportininkas laiką po treniruočių dar turi skirti mokslams – jis lanko dvyliktąją klasę.

Apie savo skrydį ir pirmuosius žingsnius krepšinio elite R. Jokubaitis pasakojo TV laidai apie sportą „Lietuvos mokyklų žaidynės“ (https://www.youtube.com/watch?v=Y7JMSZxhdsg).

– Kuo tave sužavėjo krepšinis? Ar bandei kitas sporto šakas?

– Nuo šešerių pradėjau žaisti, taip ir užsikabinau. Tai ir visos šeimos nuopelnas, nuo pat mažens stebėjau tėčio, mamos rungtynes. Šeimoje vyravo krepšinis, žiūrėjau rungtynes gyvai ir per televizorių. Visas draugų ratas sukosi apie krepšinį. Tas ir privedė mane prie šios sporto šakos. Man nuo pat mažens patiko, kad tai komandinis sportas.

Buvo vienas momentas paauglystės pradžioje, kai užsimaniau žaisti futbolą, nes vienas geriausių draugų pradėjo lankyti, bet tėtis nepritarė ir nenukrypau į šalį. Tuo metu gal truputį buvo liūdna, bet dabar tikrai nesigailiu.

– Koks buvo jausmas būti pakviestam į „Žalgirį“? Tai buvo tavo svajonių komanda?

– Kaip jaunam žaidėjui gauti pakvietimą tikrai smagu. Toks klubas, tokia organizacija. Čia gerai išugdo jaunus žaidėjus. Tuo momentu net nelabai supratau, kas vyksta. Dabar jau pripratau, viskas gerai.

Esu kilęs iš Mažeikių, mano tėtis (Aivaras Jokubaitis, – aut. past.) daug metų pražaidęs krepšinį čia. Kai apie krepšinį nedaug nusimaniau, buvo noras žaisti ten, bet visą laiką per televizorių šnekėdavo tik apie „Žalgirį“. Su laiku „Žalgiris“ tapo ta svajonių stotele. Tai klubas su didžia istorija.

– Kaip reagavo tėvai, giminaičiai į tai, kad atsidūrei „Žalgiryje“? Ar pačiam buvo nebaisu vienam išvykti į didesnį miestą?

– Prieš tai buvau apie dvejus metus žaidęs ir Klaipėdoje. Vykdavau be jokios nakvynės, tik savaitgaliais į rungtynes, kartais apsistodavau pas komandos draugą, todėl tada jau tėvai pamatė, kad visai neblogai susitvarkau savarankiškai, ir į Kauną mane išleido be jokios panikos. Močiutė ir senelis, mano didžiausi fanai, tuo pačiu ir džiaugėsi, ir liūdėjo. Vis tiek anūkas išvažiavo toliau nuo senelių, rečiau juos pamatys ir aplankys.

– Kada supratai, kad gali tapti profesionaliu krepšininku? Ar pasiekti aukštumų iš mažesnio miesto sunkiau?

– Mažame mieste tave stebi ir mažiau akių. Buvau vienas iš komandos lyderių, bet, jei būčiau neišvykęs, galbūt apie mane ir nebūtų niekas sužinojęs. Man padėjo tas supratimas, kad turiu kilti aukščiau, kad turiu tėvų paramą, jie supranta apie krepšinį. Reikia bandyti ir aš neprašoviau.

Kai atvykau į Klaipėdą, ten buvo aukščiausias moksleivių krepšinio lygos divizionas, aukščiausio lygio komandos. Tai buvo naujas etapas, treniruočių tempas. Tada jau po truputį supratau, kad į krepšinį reikia žiūrėti rimčiau, prisižiūrėti ir pailsėti. Mityba galbūt tada nebuvo taip svarbu – mamos maistas visgi išliks mamos maistu, bet jau visos mintys apie krepšinį dėliojosi kitaip.

– Visai neseniai žaidei Nacionalinėje krepšinio lygoje, o dabar jau gauni pasireikšti Eurolygoje. Kaip tai atsitiko?

– Kai sužinojau, kad mums, keliems jauniems žaidėjams, reikės ateiti į treniruotę, labai apsidžiaugiau, skambinau tėčiui, bet, kai atėjo treniruotės diena, buvo didelis jaudulys. Kartais būdavau persigandęs, bet su laiku vis labiau pasitikiu savimi.

Viskas susidėliojo labai greitai. Net nespėjau apie tai pagalvoti. Ką tik treniravausi su dubleriais, dabar jau atvykstu su vyrais. Dar nespėju visko suprasti. Dabar vis tiek tas tvarkaraštis labai įtemptas. Nespėju ramiai pagalvoti, kaip čia kas, dėl ko taip, bet viskas labai džiugina ir manau, kad sezono eigoje seksis dar geriau, kad pateisinsiu trenerių pasitikėjimą.

Jaunimo krepšinyje treneriai daugiau galvojo apie tai, kad išugdytų gerą krepšininką, asmenybę. Į vyrų krepšinį ateini su ta mintimi, turi parodyti aikštelėje, kad gali stovėti už save ir padėti komandai.

– Kokių patarimų gauni iš trenerio Šarūno Jasikevičiaus? Kaip jis tave motyvuoja?

– Jis buvo garsus įžaidėjas – tokia pat ir mano pozicija – todėl jam patarti man žymiai lengviau. Žinau, kad žmogus buvo vienas geriausių žaidėjų Europoje, žaidęs NBA. Jis žino, ką sako, patarimai neateina iš niekur. Jis šneka iš savo patirties.

Jei tokias mažas detales, kokias jis man pataria, aš įvykdysiu, nekartosiu klaidų du kartus… Labiausiai nemėgstu, kai du kartus kartoja klaidą. Kai tą išmoksiu daryti, gal ir manęs gali laukti tokia sėkmė. Manau, kad didžiausias pliusas, jog žinai, kad neprapulsi, nes treneris tau nei leis atsipalaiduoti, nei leis liūdėti. Esi maratone, turi atsistatyti kiekvieną dieną, treniruotis. Bet kokiu atveju žinai, kad treneris nori tau geriausio.

– Kaip pavyko suderinti mokslus su krepšiniu? Kaip dabar pavyksta tai daryti?

– Klaipėdoje sekėsi labai gerai, nes intensyvumas būdavo mažesnis, nebūdavo rytinių treniruočių. Iš tėvų gaudavau spaudimo, kad nereikia apleisti mokslų, o aš toks, kuris viską išklausau. Mokytojai žinodavo, kad žaidžiu krepšinį, bet vis tiek neapleisdavau mokslų. Dabar, atvykus į Kauną, situacija – ypač šiemet 12 klasėje – sudėtingiausia per visą mano moksleivio gyvenimą. Mokytojai palaiko, visada paklausia, kaip sekasi. Stengiuosi neapvilti mokytojų, viską atsiskaityti. 12 klasės pradžioje vyko atsiskaitymai, paprašiau klubo, kad galėčiau dalyvauti, ir be problemų išleido. Trenerių štabas irgi supranta, kad mokslai yra pirmoje vietoje.

Išsilavinimas reikalingas. Manau, kad mokslų užbaigimas, po 12 klasės išėjimas į universitetą tikrai būtinas. Nežinai, kas gali nutikti, jei mokslų nebaigsi, kas lauks tavęs ateityje? Manau, kad kiekvienas turi pagalvoti apie tai.

– Kauno „Žalgirio“ arena per Eurolygos rungtynes būna sausakimša. Koks jausmas žaisti ten?

– Kai teko pirmą kartą apsivilkti „Žalgirio“ apšilimo aprangą Eurolygos rungtynėse, net šiurpuliukai ėjo… Pirmą kartą žaidžiant aikštėje jaučiau, kad labai daug kamerų. Atrodo, kad visi stebi tave, kad visų dėmesys yra, turi pasirodyti kuo geriau, jauti visų palaikymą ir užnugarį. Eurolygoje atmosfera superinė. Tai galimybė patobulėti jaunam žaidėjui.

– Kaip jaunam, perspektyviam sportininkui neužriesti nosies?

– Tas visiems pasitaiko. Atrodo, kad gal čia daugiau pailsėsiu, patinginiausiu, bet man nėra šansų taip sužvaigždėti. Treneris tikrai neleis užriesti nosies. Esu gerose rankose. Aišku, turiu pats dirbti su savimi psichologiškai, bet manau, kad man čia neleis sužvaigždėti.

Jauni žaidėjai turi suprasti, kad tie geri rezultatai gali būti ne visuomet. Jei tau nesiseka, neturi ieškoti kaltų, o turi žiūrėti į veidrodį, suprasti, kad esi kaltas tu pats, kad turi dirbti su savimi dar daugiau, jei nori būti geresnis. Tai vaistas nuo sužvaigždėjimo.

– Kas tau duoda didesnį impulsą – pergalės ar pralaimėjimai?

– Pergalės suteikia didesnį pasitikėjimą savimi. Jei laimi kelias rungtynes iš eilės, atrodo, kaip mes čia galime pralaimėti. Toks pasitikėjimas savimi gali būti ir perdėtas, gali irgi duoti atsipalaidavimo. Bent jau aš, jei pralaimiu, iš karto analizuoju, ką dariau blogai. Tas savęs analizavimas priveda tave prie geresnių rezultatų. Laimėjimai džiugina, bet pralaimėjimai užgrūdina.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode