Reklama 1

E. J. Žemgulienė: „Mokinys – tai fakelas, kurį turiu uždegti“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Gal tai, kad labai mylėjau ir myliu savo darbą, kad labai norėjau būti mokytoja nuo mažų dienų, lėmė, jog aš, septyniasdešimtmetė, vis dar mokytoja. Turiu gerą atmintį, sekasi logiškai išmąstyti, gerai žinau savo dalyką, nemoku ir negaliu bet kaip dirbti – su vaikais turiu pasiekti maksimumą“, – mintimis dalijasi Viekšnių gimnazijos biologijos mokytoja Eugenija Janina Žemgulienė. Viena pirmųjų, dar 2001 m., įgijusi ekspertės kategoriją mokytoja tuo nesipuikuoja: „Man svarbiausia, kad kuo geriau paruoščiau mokinius, kurie garsintų mokyklą, kurioje aš dirbu. Ir pati kiekvieną dieną turiu mokytis, jei nesimokysiu biologijos, tai greitai atsiliksiu, o aš noriu, kad mano mokiniai visada turėtų naujausias žinias.“

– Jūs esate iš tų mokytojų, kuri visą laiką tobulina žinias?

– Ir dabar reikia tobulėti. Mokslas nestovi vietoje, tad viską perskaitau, kokie pasiekimai biologijos srityje pasiekti vasarą, įsigyju naujai išleistas biochemijos ir biologijos knygas, kai kurios jų užsienio kalbomis. Beje, ir pati parašiau penkias mokymo priemones, už kurias ir gavau eksperto kategoriją. Ne tik naudojuosi šiuolaikinėmis technologijomis, bet ir pati kuriu programas, kurios labai padeda mokiniams įsisavinti dėstomą dalyką. Tai irgi tobulinimosi išdava. Dirbu su meile, kuriu užduotis, tarp jų ir olimpiadoms. Turiu daug medžiagos sukaupusi, tai palengvina abiturientams pasiruošti egzaminams. Toks mano darbas, kad geriau ir greičiau išmokyčiau. Be tiesioginio darbo, jau daug metų taisau valstybinius biologijos egzaminus.

– Jūsų dėstomas dalykas glaudžiai susijęs su gamta.

– Dabar gamta besidominčių labai daug. Gamta vainikavo žmogų karaliumi ir suteikė jam protą, valią, galią keisti ją, tačiau žmogus turi įgauti jos pasitikėjimą. Gamta – visapusiškas žodis. Jame telpa ir oras, kuriuo kvėpuojame, ir vanduo, kurį geriame, ir debesys virš galvų, ir saulė, ir vėjas, ir žemė, kuria vaikštome, ir žolė žalia šalia asfalto. Žodžiu, gamta – visa tai, ko aš nesukūriau. Aš pati gamtos dalelė. Turiu jaustis atsakinga už aplinkos gerinimą, gražinimą. Mano mokiniai turi suvokti, kad oro, vandens, dirvožemio tarša, kartu ir žemės ūkio produkcijos užterštumas, rūgštieji lietūs, ozono sluoksnio plonėjimas, biologinės įvairovės mažėjimas be galo svarbūs kiekvienam iš mūsų, todėl jaučiame asmeninę atsakomybę už savo veiklą. Su mokiniais tiriame Viekšnių upelio vandens kokybę su gyvūnais. Jiems tai labai įdomu. Svarbu, kad galvotume, ką mes galime nuveikti, kad atitolintume ozono sluoksnio plonėjimą, šiltnamio reiškinį.

Gamtos pamokos orientuotos ne tik į žmogaus protą, bet ir jo jausmus, emocijas. Tai suteikia puikią galimybę atsigręžti į senolių papročius, tautos tradicines vertybes. Senovės lietuvių mitologija, tautosakos lobiai byloja apie gilų gamtos suvokimą. Gamtos menas – tobuliausias, nes jis nenukopijuojamas ir prieinamas kiekvienam. Gėrimės gražiais parkais, gėlynais, skverais, skulptūromis, spalvingais vasaros peizažais, rudens natiurmortais, žiemos grafika. Susižavėjimą sukelia ne tik drugeliai, žiedai, bet pušies šakelės, medžio žievė, samanos kuokštelis. Paprasto vikšro užtenka mano protui pritrenkti.

Pažvelkime į negyvąją (abiotinį veiksnį) gamtą. Vėjas stūgauja įsisukęs į kaminą, net dejuoti ima, lietaus lašai barbena į langą, o kur dar lapų šlamėjimas, upelio čiurlenimas, žiogų smičiavimas, kamanių dūzgimas, paukščių čiulbėjimas. Gamtos kūriniai stebina mane tobulumu, harmonija, įvairove. Noriu tai perduoti savo mokiniams, kad kuo geriau pažintų gamtą. Tik pažįstant ją ateina pagarba, o su ja ir meilė. Didžiuojuosi savo Ia klasės mokiniais, ypač A. Drazdauskaite, D. Turauskaite, Darija Jurkute, V. Kestyte, III a gimnazijos mokiniais D. Ežerskyte, L. Vilčinskaite, V. Beržonskiu ir kitais.

– Jūsų pedagoginio darbo stažas didelis, kas Jums yra mokinys?

– Mokinys – tai ne indas, kurį reikia užpildyti žiniomis, o fakelas, kurį turiu uždegti. Jis turi keistis, norėti mokytis. Norėjau, kad mokinys mokėtų išsikelti, išsigryninti konkrečius uždavinius, mokantis biologijos. Noriu, kad lygintų savo pasiekimus su pačiu savimi. Jis turi suprasti, koks yra dabar, ką norėtų pasiekti. Sakau, padovanok dovaną, kurią pats užsiauginsi. Stengsiuosi kuo daugiau girti mokinius. Nusipirkau knygą „Emocinis intelektas 2.0“ Perskaičiau ir išnagrinėjau tai, ko nemokėjau. Bandysiu pritaikyti žinias.

Mokymasis yra sunkus ir atsakingas darbas. Jame svarbiausia yra paties mokinio atsakomybė, kurią ugdau ne tik aš, bet ir tėvai. Turi ateiti supratimas, kad rezultatas priklauso tik nuo mokinio. Mokinys turi būti atkaklus, pasiryžti pabaigti tai, ką pradėjo.

– Galėtumėte ramiai leisti laiką savo gražioje aplinkoje, grožėtis gamta. Kodėl vėl dirbate?

– Išėjau iš gimnazijos į pensiją vien dėl išeitinės, nes sirgo mano vyras, o gydymas brangiai kainavo. Po vyro laidotuvių norėjau pailsėti nuo visko, nors turėjau dar daug energijos ir jėgų, tačiau buvau labai psichologiškai pavargusi. Viekšniuose prireikė biologijos mokytojos, nes jauna specialistė išėjo į dekretines, tai direktorius ir prikalbino. Šios gimnazijos specifika visai kitokia nei Merkelio Račkausko gimnazijoje, kur anksčiau dirbau. Joje buvo vyresniųjų klasių mokiniai, aukštesnio intelekto, su motyvacija mokytis ir daug pasiekti, tad dirbau akademiškai. Buvau pratusi orientuotis į motyvuotus vaikus, kad pasiektų kuo aukštesnių rezultatų, o čia, Viekšnių gimnazijoje, labai didelis dėmesys skiriamas tiems vaikams, kurie turi mokymosi sunkumų. Jie taip viską lėtai daro, todėl deriniesi prie jų. Nebemokėjau dirbti, bet mane mokė vaikai – ir išmokė. Norisi ir tam gabiam vaikui labiau padėti, o tam papildomų valandų neskiriama, tai tą pamoką diferencijuoju, kiek galiu. Ieškau savo pamokos „langų“ ar kokios konsultacinės valandėlės, kad su gabiais galėčiau padirbėti ir pamokyti aukštesniu lygiu. Ir man pavyko, savo iniciatyva, savo džiaugsmui, kad nors trupučiuką galėčiau save realizuoti.

– Jūs savo darbe esate pratusi pasiekti maksimumą?

– Stengiuosi pastebėti vaiko polinkius, pomėgius ir juos išnaudoti pamokai. Nemažai mokinių lanko įdomiosios biologijos būrelį. Prie 10 klasės modulio prisijungė ir devintokės, kurios ruošiasi rinktis studijas, susijusias su medicina. Kai tik atėjau į šią gimnaziją, buvo sunku surinkti norinčius mokytis aukštesniu lygiu. Dabar patys eina iš paskos. Tik gaila, kad mokyklos laboratorija neturtinga, neturi mokymo priemonių, kad būtų galima atlikti elektroforezę, tyrinėti DNR. Tokias laboratorijas turi tik Lietuvos didžiosios mokyklos, licėjai ir pan.

– Bet randate būdų, kaip ir žingeidiems vaikams pagelbėti?

– Pasistengiau, kad mano mokiniai įstotų į Vilniaus biochemikų mokyklą, kur priima mokinius iš visos Lietuvos. Jau yra grupė ją baigusių ir keli šiųmetiniai mokiniai (U. Kinčinaitė, K. Pleškytė, A. Drazdauskaitė) įstojo. Norint ten patekti, reikia išlaikyti stojamuosius egzaminus, o tam duoda labai sunkias temas parašyti, pvz., „Ląstelių žūties būdai“. Tai apoptozė ir nekrozė. Mokyklinėje programoje literatūros nėra, tad pasiūlau pasinaudoti savo biochemijos vadovėliais, kuriuos naudoju vaikus ruošdama olimpiadai. Nors biochemijos mokyklinėje programoje nėra, bet pasaulinėje, Lietuvos biologijos olimpiadoje – tai pagrindas, todėl turiu juos išmokyti. Biochemikų mokykla duoda labai daug žinių – atlieka ir laboratorinius darbus, pasiruošia egzaminams, olimpiadoms. Motyvavau juos mokytis Biochemikų mokykloje. Jie užsidega, pradeda įveikti vis sunkesnes užduotis, o aš jiems tai leidžiu. Tada jie nori vis daugiau ir daugiau. Pradžioje be tokių žingeidžių vaikų man čia buvo labai sunku.

– Ar teko dalyvauti olimpiadose su dabartiniais mokiniais?

– Teko, pernai Naujojoje Akmenėje vykusioje rajoninėje olimpiadoje mano mokinė užėmė pirmąją vietą. Dalyvavome ir Mažeikiuose, užėmėme ne pirmąsias, bet trečiąją jau laimėjome, o Viekšnių gimnazijoje tik nepilnus trejus metus dirbu. Šiemet jau yra ir daugiau norinčių laikyti biologijos egzaminą. Kai ruoštis biologijos egzaminui iš klasės ateina vienuolika, tai labai gerai. Buvo ir gerai išlaikiusių biologijos egzaminą. Džiaugiuosi, kad šiemet stiprūs mokiniai ir galima sakyti, kad stipriausi pasirinko biologiją. Ieškosime pamokų „langų“, kad galėtume pasidaryti konsultacijas. Neskaičiuoju nei pinigų, nei valandų, kad tik būtų rezultatas, kad tik vaikams būtų gerai.

– Didesnių laimėjimų pasiekėte, kai dirbote Merkelio Račkausko gimnazijoje, ne kartą buvote įvertinta.

– Tais pasiekimais nenoriu girtis. Kas buvo – buvo. Dabar dirbu su Viekšnių gimnazijos mokiniais, noriu suteikti džiaugsmą vaikams, mokyklai. Nesididžiuoju tuo, ką ten pasiekiau. Tai buvo laikotarpis, kai tada mano darbą taip įvertino. Kelerius metus gavau M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo premiją. Ją gaudavai tada, kai per penkerius mokslo metus ruošti mokiniai respublikinėse olimpiadose bent 5 kartus užėmė prizines vietas, o mano ruošti mokiniai 10 m. iš eilės užėmė prizines vietas – ir pirmąją, ir antrąją. Mes, iš provincijų, ir be didelių laboratorijų laimėdavome, bet gimnazistai studijuodavo ir Biochemikų mokykloje, o ir mokytojai važiuodavome mokytis. Teko didžiulė garbė pakalbėti su Lietuvos Respublikos prezidentu Valdu Adamkumi, kai iš jo rankų atsiėmiau Aplinkosaugos konkurso dalyvio diplomą už reikšmingą konkursinį darbą ir aktyvią gamtosauginę veiklą. Mano mokinė tarptautinėje 18-oje biologijos olimpiadoje Saskatoone (Kanadoje) laimėjo bronzos medalį.

– Jūs su tokia meile kalbate apie vaikus, jų pasiekimus. Kada atsirado noras tapti mokytoja?

– Šeimoje augome keturios dukros. Žaisdavome mokytojas ir aš visada būdavau mokytoja. Prisimenu, kai buvau dešimtokė, mokytojas paklausė, kas nori būti mokytoju, aš bemat pakėliau ranką. Tada ir pasiūlė vasaros atostogų metu padirbėti Kintų pionierių stovykloje, ir aš dirbau, tada gerai sekėsi su mažiukais, spaliukais, koks džiaugsmas buvo po miškus su jais šmirinėti, nes labai mylėjau gamtą. Buvau gamtos vaikas ir pas tėvus augdama..

– Buvote iš mažumės žingeidi, ar smalsumas neiškrėtė Jums staigmenų?

– Mano tėtis miškininkas eidamas į mišką ir mane vesdavosi. Dėl savo smalsumo esu šeimą nemažai išgąsdinusi. Gyvenome netoli Viešvilės, Jurbarko rajone. Ten buvo labai daug juodųjų gandrų. Prisimenu, dar į mokyklą nėjau, įlipau į aukštą eglę pažiūrėti, kiek gandriukų yra ir kuo jie maitinami. Įlipti įlipau, bet išlipti neišlipau. Verkiu tame medyje ir tėvai nežino, ką daryti. Netoli kareivinės buvo, tad iškvietė kareivius – jie ir iškėlė. Man viskas buvo įdomu, ar geniukas jau turi vaikų – apsižergiu medį ir aukštyn prie drevės. Kartą prie didelės išvirtusios eglės su draugais radome, manėme, šuniukus, juos glaustėme ir mylavome. Sprendėme, kas galėjo juos išmesti ir kuris juos priglausime. Nuskuodėme pas tėvus atsiklausti, ar galime juos parsinešti. Tėtis labai išsigando dėl mūsų, mat ten buvo vilkiukai, kai kartu su juo nuėjome, vilkė jau buvo juos išsinešusi.

– Kur baigėte mokyklą?

– Mūsų namas rajonų sankryžoje buvo – iš vienos pusės Tauragės, iš kitos – Šilutės, dar iš kitos – Jurbarko. Aštuonias klases baigiau Žukų aštuonmetėje mokykloje (Šilutės r.). Buvau pirmūnė, pasisekė, kad mokė labai geri mokytojai, tik chemiją blogai paruošė, nes nebuvo specialisto ir mokė geografė, todėl pradėjus mokytis Pagėgių vidurinėje mokykloje reikėjo papildomų pamokų, nes man, kaip pirmūnei, buvo sunku, kad nemoku chemijos. Greitai perpratau ir kitus pasivijau. Man juk tikslieji mokslai patiko.

– O kodėl pasirinkote studijuoti biologiją?

– Mano pasirinkimu tėvas nesidžiaugė, jis sakydavo: „Visada kitus moko tie, kurie patys nemoka normalaus darbo dirbti. Tu juk gali būti miškininke, daktare.“ Bet aš labai bijojau kraujo. Nors ir mokėdavau, bet negalėdavau suteikti pagalbos. Važiavau stoti į fiziką, nes buvau tiksliukas, bet atėjęs dekanas, pamatęs moteris, mus paprotino, ką mes galvojame užimdamos vyrų vietas, mat konkursas didelis, o tais laikais mokytojai fizikai turėjo mokėti ir užuolaidas mechanizuoti, televizorius, radijas taisyti. Pagalvojau, kad jausiuosi nepilnavertė mokytoja, jei nemokėsiu viso šito – atsiėmiau dokumentus ir nunešiau juos į biologiją, o ten aštuoni į vieną vietą. Na, ir ką – įstojau. Biologija man labai patiko.1978 m. baigiau Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos geografijos fakultete biologiją. Tais laikais, jei buvo geras vidurkis, tai vietoj egzaminų leido rašyti diplominį, aš taip ir padariau.

– Kaip keitėsi Jūsų darbinė geografija?

– Dar prieš studijas metus padirbėjau mokytoja Švėkšnos sanatorinėje mokykloje-internate – tai mano pirmoji darbovietė. Aš ir studijuodama dirbau, mokykloje popietinėje pamainoje dėsčiau biologiją. Labai buvo įdomu, be to, reikėjo ir pinigų – buvome keturios dukros ir visos siekėme aukštojo mokslo. Savo smalsumui patenkinti ėjau į netoliese buvusius didžiulius šiltnamius. Viskas buvo įdomu, kas susiję su augalais, gyvūnais. Raseinių r., kur gavau paskyrimą, ilgai neužsibuvau, kartu su vyru atvažiavome į Mažeikius, bet man čia darbo nebuvo. Teko keltis per Ventos upę ir eiti dirbti į Užlieknės aštuonmetę mokyklą, bet neilgam – spalio mėnesį išėjau į dekretą, o sugrįžau jau į Akmenės r. Viekšnių 7 KPTM, kartu dirbau biologijos mokytoja Viekšnių vidurinėje vakarinėje mokykloje. Taigi, apsisuko ratas – senatvėje vėl sugrįžau į mokyklą, kurioje dirbau jaunystėje. Profesinėje mokykloje man nepatiko dirbti – išaiškini pamoką: pati paklausi, pati atsakai, todėl pasiprašiau pamokų Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Merkelio Račkausko gimnazija). Pradžioje teko dirbti dailės mokytoja – tai nebuvo svetima man, patiko. Likimas taip pasisuko, kad pagaliau atsirado biologijos mokytojos vieta. Buvau laiminga, kad aš jau galėjau save realizuoti. Svarbiausia gauti atgalinį ryšį. Čia prabėgo produktyviausi mano mokytojavimo metai.

– Jūsų labai gražiai išpuoselėta aplinka, ar čia praverčia biologijos žinios?

– Taip, labai. Žinau, kaip augalas dauginasi, koks jis bus. Sodindama jau žiūriu, kokiomis spalvomis nusidažys lapai vienu ar kitu metų laiku, kada koks augalas ir kaip žydės. Medelius dauginu tik sau. Jei lieka, padovanoju arba išmainau į man reikalingą augalą. Puoselėjau mintį šalia namų turėti nuosavą 25 arų parkelį, kuriame galėčiau pailsėti. Deja, vienai sunku buvo jį prižiūrėti, tad teko parduoti. Gaila, nes augalus ten buvau pasodinusi pagal landšaftines rekomendacijas, grupėmis. Teko pasilikti tik mini parkelį, planuoju čia iškarpyti medelius. Vakare turiu įprotį ateiti atsisveikinti su augaliukais nakčiai, o ryte pasisveikinti. Domiuosi landšaftu. Čia daug patarimų sulaukiu iš sesers, kuri yra landšafto specialistė.

– Kokios Jūsų atokvėpio minutės?

– Vieną darbą keičiu kitu – pavargstu prie kompiuterio, bėgu į lauką paravėti ar su augaliukais pašnekėti. Mėgstu keliones, bet tam nebelieka lėšų. Anksčiau mano gyvenime buvo dailė, grafika. Mėgau viską: austi, megzti, piešti, karpinius. Net vienas prezidento V. Adamkaus pranešimas mano karpiniais buvo iliustruotas.

– Kokie asmeniniai džiaugsmai glosto širdį?

– Mano gyvenimas buvo geras, džiaugiuosi, kad gyvenu, kiekvieną rytą dėkoju Dievui, kad gerai išmiegojau, kad sveika, gerai jaučiuosi. Sunkus metas buvo, kai vyras sirgo, bet ir vaikai, ir anūkai padėjo. Visa šeima buvome kartu. Manau, gerus berniukus išauginau. Džiaugiuosi savo trimis anūkais, iš kurių du pasirinko specialybes, kur reikalingos biologijos žinios. Vienas jų kineziterapeutas, anūkės darbas susijęs su veterinarine maisto sauga. Mano polinkis į biologiją paveikė ne tik anūkus, bet ir visą mano giminę. Papildomai biologijos teko ne tik juos mokyti, bet ir daugeliui savo giminės vaikų padėjau ruošiantis olimpiadoms, stojamiesiems egzaminams. Mano prioritetai, kad vaikams, anūkams būtų gerai, buičiai daug neišlaidauju. Anūkams studijuojant kiekvieną mėnesį skirdavau tam tikrą dalį pinigų, kaip vadinu – mano stipendija jiems.

– Kokie Jūsų ateities planai?

– Labai laukiu, kad grįžtų biologijos mokytoja, kurią vaduoju. Jau norėčiau pailsėti, pabūti namuose. Daugiau dėmesio skirčiau aplinkai, kelionėms, pagaliau sau. Savo žinias galėsiu perduoti mažajai anūkei, padėdama mokytis biologijos. Susirasčiau veiklos, gal kurčiau užduotis, galima ir elektroninius vadovėlius rašyti. Be darbo nesėdėsiu, bet jau norisi pailsėti nuo skambučio. Ateina laikas, kai pasiilgsti buvimo namie. Beje, išbandžiau ir darbą užsienyje, Danijoje vasaros metu mokiau mergaitę, ruošiau į mokyklos pirmą klasę Lietuvoje.

– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Sveikatos, kad kuo daugiau skaitytų knygas, kuo mažiau telefonuose naršytų. Širdis skauda, kai matau vaikus, įnikusius į telefonus ir tarpusavy nebendraujančius, tad einant į aplinkos pamokas, pasiūlau klasėje palikti telefonus, ir jie pradeda bendrauti. Greitai jie gražaus sakinio nebemokės suregzti, nebemokės gerbti draugo. Stengiuosi gyvenime vadovautis taisykle, kad gyventi ir elgtis reikia taip, kaip norėčiau, kad su manim elgtųsi. Šalia kitų būk žmogumi, jeigu gali jam padėti – padėk. Taip stengiausi vaikus užauginti, to linkiu ir skaitytojui.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentarai  

0 #2 Robertched 2019-11-13 16:23
Generic Viagra For Men viagraxcv.com - Order Generic Viagra
Cituoti
0 #1 Pasiūlymas 2019-10-14 21:45
Lengva uždegti mokinius mokslui, kai dirbote ir dirbate gimnazijose. Ateikite dirbti į Sodų pagrindinę ir pamatysite, kaip pavyks uždegti ir išmokyti.
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode