Ssc pirmasis
Ssc antrasis

R. Širvinskienė: „Negaliu dvejoti, sustoti vietoje“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Tarp daugelio padėkų, apdovanojimų, nominacijų Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorės Rimos Širvinskienės bagažą papildė dar viena nominacija. „Sužinojus, kad esu kandidatė Metų gimnazijos vadovo nominacijai pelnyti, pirmiausia nustebau. Paklausiau savęs, o kodėl aš? Ar tikrai esu verta šio vardo? Stengiuosi dirbti kaip ir visi direktoriai – nuoširdžiai, daug ir kiek įmanoma inovatyviau. Myliu savo darbą, didžiuojuosi ir džiaugiuosi būdama būtent šios gimnazijos direktorė, todėl noriai dirbu vardan savo mokyklos ir Židikų krašto. Po kelių dienų šią nominaciją ėmiau traktuoti lyg pasitikrinimą, kaip mane ir mano darbus mato mano gimnazijos bendruomenė ir draugai. Džiugu, kad tų draugų ir palaikančiųjų turiu didelį būrį“, – užplūdusiais jausmais dalijasi direktorė.

– Koks Jūsų gyvenimo credo?

– Mano gyvenimo credo nekinta jau daug metų, tai Marijos Pečkauskaitės žodžiai: „Kilti ir kelti.“

– Kokios vertybės puoselėjamos Jūsų vadovaujamoje gimnazijoje? Ar iki šiol ore tebetvyro M. Pečkauskaitės dvasia?

– Pirmiausia akcentuotinos ir daug metų puoselėjamos vertybės – inteligentiškumas, pilietiškumas, krikščioniškumas, meniškumas.

M. Pečkauskaitės dvasia mokykloje tebetvyro, manau, taip pasakytų kiekvienas nors kartą pravėręs šios mokyklos duris. Dailininkas a. a. B. Grušas kažkada yra sakęs, kad Marijos Pečkauskaitės dvasia Židikuose jaučiama stipriau nei Užventyje. Man tai buvo didelis įpareigojimas ir komplimentas. Didžioji dalis mūsų gimnazijos tradicijų susijusios su rašytojos vardu: Marijos Pečkauskaitės idealą puoselėjančios mergaitės rinkimai, sakralinės muzikos festivaliai, Kovo 8-osios minėjimai, Šviesos vaikų rinkimai ir kt.

– Jūsų gimnazijoje tai viena, tai kita naujovė atsiranda. Kokios dar idėjos kirba?

– Vis dažniau ir garsiau prabylu apie siekį įkurti technologijų laboratoriją, kurioje mokiniai galėtų ugdytis socialinius įgūdžius, verslumą, įgytų amatų pradmenis, kur galėtų planuoti karjerą ir save pasitikrinti.

Taip pat mintyse ir biotechnologijų laboratorija. Tai žingsnis į inovacijų diegimą ugdyme. Juk vaikai pasaulį turi pažinti per tyriminę veiklą. Būtent šią sritį norėtųsi sustiprinti ir plėsti.

– Kokios pagrindinės Jūsų, kaip vadovo, nuostatos?

Aš, kaip vadovė, pirmiausia siekiu sudaryti gimnazijoje dirbantiems žmonėms, joje besimokantiems mokiniams saugias ir kūrybingumą skatinančias sąlygas. Noriu, kad ir mokytojai, ir vaikai galėtų patirti sėkmę savo veikloje. Juk sėkmės patyrimas, pajautimas – tiesiausias kelias į tobulėjimą.

– Ar tenka susidurti su konfliktinėmis situacijomis ir kaip sekasi jas valdyti?

– Žinoma, tenka susidurti ir su konfliktinėmis situacijomis. Jas sprendžiu kalbėdamasi, diskutuodama, ieškodama optimalaus, abi puses tenkinančio sprendimo. Nesu iš tų žmonių, kurie apie knygą sprendžia iš jos viršelio, stengiuosi įsigilinti į situaciją ir ją išanalizuoti, tik tada priimu sprendimą.

– Ar būna momentų, kai tarpusavyje ima konkuruoti vadovas ir žmogus?

– Manau, kad vadovo ir žmogaus vertybės, nuostatos turėtų korealiuoti, padėti vieni kitiems, o ne trukdyti ar kenkti, todėl ir sakoma, kad idealiausias variantas – rinktis profesiją pagal įskiepytas vertybes, pomėgius. Tada tos priešpriešos neišryškėja.

– Kiekvienas darbas skatina tobulėti. Dirbant su jaunimu turbūt būtina eiti koja kojon su laikmečiu?

– Kas be ko, stengiuosi neatsilikti nuo laikmečio diktuojamų sąlygų. Esu tas žmogus, kuris mokosi visą gyvenimą. Negaliu dvejoti, sustoti vietoje, nes to neatleistų ir nesuprastų nei mano gimnazijos vaikai, nei kolegos.

– Gal bendraudama su jaunąja karta ir iš jų pasimokote?

– Neabejoju, kad paklausti gimnazistai atsakytų, jog tikrai moku priimti jų nuomones ir džiaugiuosi, kai jie mane kažko išmoko. Matyt, dėl to mūsų gimnazijos bendruomenė ir yra tokia stipri. Turiu ir mokinių, ir tėvų, ir mokytojų palaikymą, o tai sėkmingo vadovo garantas. Tai vertinu ir saugau.

– Per ilgus darbo, visuomeninės veiklos metus turbūt ne vieną padėką, apdovanojimą esate gavusi? Koks pripažinimas Jums brangiausias?

– Tų padėkų, apdovanojimų tikrai nemažai, bet man patys reikšmingiausi yra Mažeikių rajono savivaldybės 2004 m. įteikta rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija, Lietuvos šaulių sąjungos diplomas, rašytojo, pedagogo Antano Žukausko-Vienuolio premija, Metų mokytojos nominacija projekto „Drąsinkime ateitį“ metu bei Lietuvos šaulių sąjungos apdovanojimas – medalis – už tarnystę Tėvynei.

– Visa tai dabar, o koks buvote vaikas, paauglys? Kokių vertybių atsinešėte iš namų?

– Augau didelėje šeimoje. Buvome septyni vaikai (6 seserys ir brolis). Aš vyriausia. Nuo vaikystės buvau užprogramuota būti lydere. Susodindavau seses bei brolį ir juos mokydavau.

Mama baigusi amatų mokyklą, tėtis – kalvio sūnus, būtent jie įskiepijo atsakomybę, kad tai, ką darai, turi gerbti ir padaryti maksimaliai gerai. Šeimoje puoselėjome krikščioniškąsias vertybes, eidavome į šv. Mišias, todėl šis vertybinis pamatas negriūva iki dabar. Šiaip nuo mažų dienų buvau žingeidi, organizatorė, atstovaudavau mokyklai respublikinėse varžybose, dainavau.

– Kaip keitėsi Jūsų darbo geografija? Kodėl telšiškė atsirado Mažeikiuose?

– Mažeikiuose jauniesiems specialistams suteikdavo gyvenamąjį būstą. Vyras tada gavo paskyrimą, o aš kartu su juo atvykau čia. Pradėjau dirbti Mažeikių 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Mažeikių Gabijos gimnazija). Po trejų metų tapau Mažeikių 5-osios vidurinės mokyklos (dabar Mažeikių Senamiesčio pagrindinė mokykla) direktoriaus pavaduotoja popamokinei veiklai. Nepriklausomybės pradžioje vadovavau Žemalės mokyklai, o po trejų metų direktoriavimo Žemalėje atvykau čia, į Židikų Marijos Pečkauskaitės tuometinę vidurinę mokyklą ir čia dirbu iki šiol.

– Kaip sutikote antrąją pusę?

– Abu su vyru mokėmės Telšių Žemaitės gimnazijoje, kartu dainavome estradiniuose ansambliuose, eidavome į žygius, taip susipažinome ir patikome vienas kitam.

– Įsimintiniausias biografijos faktas, kuris pakeitė Jūsų gyvenimą...

– Didžiausias ir įsimintiniausias stebuklas mano gyvenime? Tokių stebuklų yra du. Tai dukra Ernesta ir sūnus Aurimas. Vėliau šie stebuklai tapo dar reikšmingesni, nes sulaukiau keturių anūkų. Nieko moteriai, mamai negali būti reikšmingiau, įsimintiniau ir svarbiau, nei jos vaikai bei anūkai.

– Ar lieka laiko pomėgiams? Koks Jūsų laisvalaikis?

– Laisvalaikiu daug skaitau, keliauju dviračiu, mašina, noriu vis kažką naujo pažinti, pamatyti. Domiuosi naujovėmis, gerąja kitų šalių švietimo patirtimi, bandau ją pritaikyti savo vadovaujamoje mokykloje, pasidalinti su kolegomis. Mėgstu poilsiauti prie jūros su anūkėmis.

– Dalindama save kitiems, manau, nepamirštate ir saviškių...

– Žinoma, lieka laiko ir buičiai. Šeima ir kiti artimieji tikrai nelieka nepavaišinti pietumis, bet prisipažinsiu, kad didelė dalis mano laisvalaikio tenka ir mokyklai. Neskaičiuoju darbo laiko, nežiūriu į laikrodį ir neskubu namo nebaigusi darbų. Kai išgyveni dėl kiekvieno bendruomenės nario sėkmės ir nesėkmės, tas laikas tirpte tirpsta besidžiaugiant kartu, liūdint ar ieškant geriausio sprendimo bei išeities iš susiklosčiusios padėties.

– Ar dėliotumėte savo gyvenimą kitaip, jei reikėtų iš naujo rinktis kelią?

– Save laikau sėkmingu bei laimingu žmogumi, nes visą gyvenimą dirbu darbą, kurį myliu, todėl, jei kas pasiūlytų iš naujo susidėlioti gyvenimą, kažkurį jo etapą pakeisti – nesutikčiau. Visos mano išgyventos pamokos tik mano, jos neįkainojamos ir sukūrusios mane tokią, kokia esu. O esu laiminga, apsupta gerų, įdomių, nuoširdžių žmonių, mylima savo artimųjų ir mylinti mane supančius. Visa tai sudėlioja mano laimės mozaiką, sėkmingo gyvenimo formulę. Kaip aš galėčiau kažką keisti?

– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Skaitytojams palinkėčiau džiaugtis kiekviena diena. Juk didžiausia dovana – gyvenimas. Mylėkit ir puoselėkit tuos, kurie jus supa, aplinką, kurioje gyvenate. Eikit iškėlę galvas per gyvenimą ir patys kildami, kelkit aplink jus einančius.

Powered by BaltiCode