Liepos 24-ąją vyko renginys, skirtas vienos ryškiausių lietuvių literatūros kūrėjų – Marijos Pečkauskaitės–Šatrijos Raganos – atminimui. Šiemet sukanka 96 metai nuo rašytojos mirties. Minėjimo programa kviesta prisiminti jos gyvenimą, kūrybą ir dvasinį palikimą, neatsiejamą nuo Židikų krašto.
Renginio „Būti Šatrijos Raganos šviesoje“ dalyviai buvo kviečiami aplankyti vietas, susijusias su rašytojos gyvenimu, dalyvauti kultūrinėje programoje bei prisiminti moterį, kurios kūryba iki šiol laikoma lietuvių lyrinės psichologinės prozos klasika. Programa vyko Židikuose ir Renave – vietovėse, kurios glaudžiai susijusios su Marijos Pečkauskaitės gyvenimu ir veikla.
Nuo maldos – iki diskusijos
Renginys pradėtas šv. Mišiomis Židikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Jas aukojo parapijos klebonas kun. Dainoras Židackas. Vėliau vyko meninė ir edukacinė programos, aplankyti Marijos Pečkauskaitės muziejus ir koplyčia, vaišintasi pagal Marijos Pečkauskaitės receptą iškeptu meduoliu ir mėtų bei čiobrelių arbata.
Renavo dvaro sodyboje parodytas spektaklis „Rožės sapnas“. Tai VšĮ „Savasties teatras“ sukurtas vienos valandos trukmės imersinis, interaktyvus objektų spektaklis, skirtas rašytojos, pedagogės ir visuomenės veikėjos Marijos Pečkauskaitės–Šatrijos Raganos gyvenimui bei dvasiniam pasauliui. Jo režisierė, scenarijaus autorė ir scenografė – Airida Lementauskienė.
Spektaklio scenarijus – pagal Nijolės Kliukaitės romaną „Šatrijos Ragana“ ir Stasės Dzeniuškaitės poeziją. Veiksmas vyko ne tradicinėje teatro scenoje – žiūrovai keliavo po Renavo dvaro erdves, kurios tapo neatsiejama spektaklio dalimi. Dvaro architektūra, baldai, šešėliai, šviesa ir muzika padėjo sukurti sapnišką atmosferą, leidžiančią pažinti vidinį rašytojos pasaulį.
Pagrindinį vaidmenį atliko Inga Grušaitė, įkūnijusi Mariją Pečkauskaitę. Ji ne tik vaidino, bet ir gyvai atliko fortepijonines improvizacijas, kurios tapo svarbia spektaklio dramaturgijos dalimi. Žiūrovus per spektaklio erdves lydėjo Tarno vaidmenį kūręs Egidijus Rupeika.
Spektaklis pasakojo apie paskutiniuosius Šatrijos Raganos gyvenimo metus, jos prisiminimus, meilę, pašaukimą ir gilų ryšį su Dievu. Kūrinys sudarytas iš keturių simbolinių dalių, atskleidžiančių skirtingus rašytojos dvasinio gyvenimo etapus – nuo vaikystės prisiminimų iki visiško atsidavimo Dievui. Teatro kritikų vertinimu, tai ne biografinis pasakojimas, o poetinė ir simbolių kupina kelionė į Šatrijos Raganos vidinį pasaulį.
„Rožės sapnas“ išsiskyrė tuo, kad žiūrovas tapo ne pasyviu stebėtoju, o spektaklio dalyviu. Keliaudamas po Renavo dvaro erdves jis tarsi įžengė į Marijos Pečkauskaitės sapną – pasaulį, kuriame susilieja prisiminimai, tikėjimas, gamta ir kūryba.
Po spektaklio su dvasininkais, kun. D. Židacku, Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonu kun. dr. Ramūnu Norkumi ir diak. Arūnu Raudoniu, Židikų rašytojos vardu pavadintos gimnazijos direktore Rima Širvinskiene bei muziejininke Jūrate Miliauskyte ir renginio dalyviais diskutuota tema: Šatrijos Ragana – Židikų šventoji?“ Kalbėta apie Marijos Pečkauskaitės krikščionišką gyvenimo liudijimą, jos dvasines vertybes, tarnystę artimui. Pasak renginio organizatorių, Šatrijos Ragana buvo ne tik talentinga rašytoja, bet ir gilaus tikėjimo moteris, didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrusi žmonių ugdymui, vargstančiųjų globai ir krikščioniškų vertybių puoselėjimui. Todėl diskusija siekta paskatinti platesnį visuomenės domėjimąsi jos asmenybe bei skleisti žinią apie galimą beatifikacijos procesą, einant į 150-uoius rašytojos gimimo metus.
Apie rašytoją
Marija Pečkauskaitė (1877–1930), pasirašinėjusi Šatrijos Raganos slapyvardžiu, gimė Medingėnuose, bajorų šeimoje. Ji mokėsi namuose, vėliau studijavo pedagogiką Šveicarijoje. Grįžusi į Lietuvą dirbo mokytoja, aktyviai rūpinosi jaunimo ugdymu ir labdaringa veikla.
Didžiausią savo gyvenimo dalį – nuo 1909 metų iki mirties – ji praleido Židikuose, kur mokytojavo, globojo neturtingus vaikus, organizavo švietėjišką veiklą ir tapo viena labiausiai gerbiamų miestelio asmenybių. Šiandien Židikuose veikia jos memorialinis muziejus, o miestelis pelnytai laikomas Šatrijos Raganos dvasinio palikimo centru.
Šatrijos Ragana laikoma lietuvių lyrinės psichologinės prozos pradininke. Jos kūryboje svarbiausios temos – žmogaus vidinis pasaulis, moralinės vertybės, tikėjimas, meilė artimui ir pasiaukojimas. Vieni žymiausių kūrinių – „Sename dvare“, „Irkos tragedija“, „Viktutė“, „Sulaukė“ ir daugelis apsakymų, iki šiol įtrauktų į lietuvių literatūros aukso fondą.
Rašytoja mirė 1930 m. liepos 24 d. ir buvo palaidota Židikų kapinėse. Jos kapas iki šiol lankomas literatūros mylėtojų, mokinių ir piligrimų.
Kasmet organizuojami atminimo renginiai primena ne tik Šatrijos Raganos literatūrinį talentą, bet ir jos krikščionišką pasaulėžiūrą, pedagoginę misiją bei nuoširdų rūpestį žmogumi. Todėl Židikai ir šiandien išlieka vieta, kur gyva rašytojos dvasia ir puoselėjamas jos palikimas ateities kartoms.
Autorės nuotr.
