Pastaruoju metu Bažnyčioje vėl atsinaujina diskusija dėl šeštojo „Tėve mūsų“ maldos kreipinio. Prancūzijoje buvo nuspręsta maldos tekstą pakeisti taip, kad jis (išvertus į lietuvių kalbą) skambėtų šitaip: „neleisk mums įžengti į pagundą“.
Svarstymai dėl šio sakinio reikšmės netyla jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Pavyzdžiui, Liuteris suprato šį kreipinį taip: „Kad velnias, pasaulis ir mūsų kūniškumas neapgautų ir nesuvedžiotų mūsų.“ Popiežius Pranciškus, neseniai kalbėjęs šia tema, pasakė, jog mintis apie tai, kad Dievas galėtų gundyti žmogų, yra visiškai neįmanoma. Gundo šėtonas, o Tėvas kaip tik yra Tasai, kuris iš karto skubinasi pagelbėti keltis.
Atrodytų, kad lietuviškasis variantas: „Ir neleisk mūsų gundyti“ net aplenkė dabartinius teologų svarstymus, jau žymiai anksčiau išsakydamas tokią pačią teologinę mintį. Kita vertus, atidesnė šio sakinio analizė rodo, jog įmanoma ir kitokia šio kreipinio interpretacija, o drauge – ir kitoks lietuviškas vertimas.
„ir neleisk mūsų“
Veiksmažodis eisenénkēs nusako „įvedimo“ arba „įnešimo“ veiksmą. Būtojo (aoristo) laiko forma išreiškia taškinį, nesikartojantį (galbūt net galutinį) veiksmą, o tariamoji nuosaka skirta mandagiam prašymui išsakyti (nes, sutikime, maldoje kalbėti Dievui liepiamosiomis nuosakomis būtų mažų mažiausiai „drąsu“). Taigi, šeštojo „Tėve mūsų“ maldos kreipinio pradžios ištarą: kai mē eisenénkēs hēmas, pažodžiui galėtume versti: „ir [kad] neįvestum mūsų“.
„gundyti“
Būtent šis žodis mūsiškiame vertime kelia daugiausia problemų. Pirmiausia pažymėtina tai, kad graikiškame tekste šioje vietoje yra ne veiksmažodis, bet daiktavardis (plg. angliškąjį: „and do not lead us into temptation“ arba rusiškąjį: „и не введи нас в искушение“ maldos tekstą). Tačiau net jei pakeistume šį žodį į „pagundą“, vis tiek liktume ties Dievo, kuris stumia žmogų į nuodėmę, problema.
Graikiškasis „peirasmós“ – gundymas ar išmėginimas?
Daiktavardis peirasmós kyla iš veiksmažodžio peirázō. Pastarasis Evangelijose neretai verčiamas labai „šališkai“: a) kai peirázō veiksmą daro šėtonas (Mt 4:1), jis verčiamas žodžiu „gundyti“; b) kai tokį veiksmą daro fariziejai (Mt 19:3), tai jie „spendžia pinkles“; c) kai tokį veiksmą daro Jėzus apaštalo Pilypo atžvilgiu (Jn 6:6), tai Jis jį „mėgina“.
Labai abejotina, ar veiksmažodžiui peirázō apskritai būdingas „gundymo“, ar „pinklių spendimo“ reikšminis laukas. Juk pati „gundymo“ sąvoka išreiškia „kurstymo, skatinimo nuodėmei“ veiksmą. Tačiau Evangelijose toks veiksmas nusakomas ne peirázō, bet skandalízō terminu. Pastarąjį, deja, lietuviškai įprasta versti žodžiu „pa[si]piktinti“. Toks vertimas ne tik susilpnina teologinį šio veiksmažodžio „užtaisą“, bet ir iškraipo jo reikšmę. Pats „pa[si]piktinimo“ veiksmas padaro Kristaus mokinį tarsi „arbitru“, kuris ne pats patiria ir išgyvena skandalizō veiksmo pavojų bei pasekmes, tačiau vertina kitus pagal tai, kiek jie jį „piktina“.
Veiksmažodis skandalízō išreiškia ne „papiktinimo“, bet „suvedžiojimo“ veiksmą. Taigi, būtent jis nurodo „sukurstymo, suvedžiojimo ir pastūmėjimo į nuodėmę“ tikrovę. Jėzus Mt 5:29 ragina išsilupti akį bei nusikirsti dešinę ranką ne todėl, kad jos „piktina“ (tarsi tai būtų kažkas panašaus į „erzinimą“), tačiau todėl, kad jos suvedžioja – t. y. sukursto ir pastūmėja į nuodėmę. Taip pat būtent skandalizō veiksmu įvyksta ir didysis Evangelijos paradoksas – žmogus dėl netikėjimo gali būti suvedžiotas (t. y. pastūmėtas į atsiskyrimą nuo Dievo) pačiu Jėzaus asmeniu. Ir tai yra kur kas didesnė katastrofa, nei „piktinimasis“ Jėzumi (Mt 13:57–58).
Gilinantis į tikrovę, kuri išreiškiama terminais peirasmos ir peirazō darosi akivaizdu, kad juos į lietuvių kalbą reikia versti nuosekliai, vien tik žodžiais „išmėginimas“ ir „išmėginti“, vengiant sąsajų su „gundymu“ ar „pagunda“. Panagrinėkime, kas gi yra „išmėginimas“ Biblijoje ir ypač – Evangelijoje pagal Matą.
Kas yra „išmėginimas“ Biblijoje?
Būtina nepamiršti, kad peirazō veiksmą Biblijoje daro ir Dievas. Garsiausias tokio „išmėginimo“ pavyzdys, be jokios abejonės, yra Abraomas Pr 22:1. Kita vertus, Ps 25:2 netgi pats besimeldžiantysis prašo: „Ištirk mane, Viešpatie, ir išmėgink (peirazō) mane.“ Tokių ištarų šviesoje niekaip negalime sakyti, kad peirazō ir peirasmos galėtų būti kokiu nors būdu siejamas su kurstymu nuodėmei. Tačiau negalime pamiršti ir to, kad tokį patį veiksmą daro ir šėtonas arba, pavyzdžiui, priešiškai Jėzaus atžvilgiu nusiteikę žmonės.
Todėl apibrėždami žmogaus „išmėginimą“ bibline prasme turime sakyti, kad tai yra „įvesdinimas į sudėtingas aplinkybes, kad būtų patikrinta jo ištikimybė Dievui“. Šis veiksmas, nepriklausomai nuo to, ar jis kyla iš Dievo, ar iš šėtono, ar iš žmogaus, išoriškai visuomet pasireiškia kaip atsidūrimas sudėtingose aplinkybėse, prieštaringoje situacijoje. Šio veiksmo pasekmė visais atvejais taip pat sutampa – žmogus išmėginimo akivaizdoje daro vienokį ar kitokį sprendimą ir taip atveriama tiesa, kuri iki tol glūdėjo jo širdyje.
Taigi, šėtoniškas ir dieviškas išmėginimas skiriasi tik tikslo atžvilgiu. Šėtonas išmėginimu atveria tiesą tam, kad apkaltintų, o Dievas – tam, kad išlaisvintų. Šėtonui tiesa yra visuomet dalinė, atsieta nuo gailestingumo, aštri kaip botagas ir visuomet – apkaltinanti bei nepaliekanti jokios išeities. Tokia tiesa yra nuosprendžio tiesa. O Dievui tiesa yra Kristus, kuriame teisybė ir gailestingumas sutaikomi bei bučiniu suvienijami kartą ir visiems laikams. Tokioje tiesoje žmogus atpažįsta savo dužlų kūriniškumą ne kaip prakeiksmą, bet kaip pašaukimą ir vienybės su Kūrėju galimybę.
Ir vis dėlto išmėginimas lieka labai slėpininga, nesaugia, bet tuo pat metu – ir labai dažna patirtimi. Ištikus sunkumams anaiptol ne visada ir ne iš karto pavyksta perprasti, kas yra šių sunkumų „autorius“ – Dievas, šėtonas ar, kaip sako apaštalas Jokūbas, mano paties geismai. Todėl išmėginimas tiek Biblijoje, tiek ir kasdienybėje, visuomet bus įvykis, reikalaujantis dėmesingo ir atidaus aiškinimosi, ar už tai, kas patiriama, reikia dėkoti, ar, sukaupus visas jėgas, stengtis tam atsispirti.
Išmėginimas „Tėve mūsų“ maldoje
Besigilinantieji į „Tėve mūsų“ maldos teologiją jau seniai pastebėjo, kad jos ištaros yra persmelktos eschatologinėmis gijomis. Ko verta vien „viršesybinė“ duona (graikiškąjį epioúsios Jeronimas į lotynų kalbą verčia žodžiu „supersubstantialis“!), kurios prašoma šiandien (prisiminkime garsųjį „šiandien“ 95-osios psalmės 7 eilutėje, apie kurį laiško Hebrajams autorius sako: „Tačiau užtarkite vieni kitus kasdien, – kol dar tebėra šiandien, – idant neužkietintų kurio nors iš jūsų nuodėmės apgaulė“). Todėl labai tikėtina, kad būtent eschatologinėje (t. y. pasaulio ir laikų pabaigos) šviesoje turėtumėme interpretuoti „išmėginimą“, apie kurį kalbama šeštajame Viešpaties maldos prašyme.
Užuominas apie tokį – vieną kartą nutiksiantį – galutinį išmėginimą randame 1 Kor 10:13, kur sakoma, kad „[joks kitas] išmėginimas nėra jūsų ištikęs, jei ne žmogiškas. Ištikimas gi [yra] Dievas, kuris neleis jums būti išmėgintiems virš to, ką pajėgiate. Tačiau padarys (t. y. parūpins?) su išmėginimu ir išeitį, kad pajėgtumėte ištverti“. Panašiai kalbama ir Apr 3:10, kur Filadelfijos bendrijos angelui sakoma: „Ir aš tave apsaugosiu nuo išmėginimo valandos, kuri artinasi visam pasauliui, – išmėginti visus gyvenančius ant žemės.“ Svarbu ir tai, kad, netgi jei šio išmėginimo vykdytojas bus šėtonas, jis vis tiek nieko negalės padaryti, jei jam nebus duotas leidimas. O kad jam paskutinėmis dienomis toks leidimas bus duotas, gana aiškiai sakoma Apr 20:2–3 tekste.
Kita vertus, toks – galutinis – išmėginimas nebūtinai turi būti siejamas išskirtinai su šėtonu. Svarbu pažymėti, kad iš devynių Evangelijose minimų išmėginimų, tik vienu atveju – Lk 4:13 yra nurodoma, jog šio išmėginimo „autorius“ yra velnias.
Evangelijoje pagal Matą „išmėginimas“ paminėtas du kartus – 6:13 (Viešpaties maldoje) ir 26:41 (Jėzaus agonijos Getsemanėje metu). Abu šie „išmėginimai“, be jokios abejonės, susiję. Ir būtent įvykiai Getsemanėje gali padėti suprasti „Tėve mūsų“ maldos žodžius.
Tai, ką Jėzus išgyvena maldos Getsemanėje metu (ypač įtampa tarp jo bei Tėvo noro, pasibaigusi klusnumo ištara Mt 26:39), atitinka visus išmėginimo bruožus. Nenuostabu tad, jog Jėzus 41-oje eilutėje ragina mokinius: „Budėkite ir melskitės, idant neįeitumėte į išmėginimą.“ Argi kas abejotų, kad būtent dėl budrumo ir ištvermingos maldos Jėzus Getsemanės ir kryžiaus išmėginime sugebėjo nepalūžti ir neišsižadėti Tėvo?
Tačiau evangelistas taip ir nepasako, ar šis išmėginimas kyla ir Tėvo, ar iš velnio. Vis dėlto Jėzaus šauksmas ant kryžiaus: „Dieve mano, Dieve mano, dėl ko mane palikai?!“ tikrai stoja į lygią gretą su ne mažiau skausminga Abraomo tyla Pradžios knygos 22-ajame skyriuje, jam ruošiantis į kelionę, pasibaigsiančią mylimojo sūnaus paaukojimu, paklūstant sveiku protu nesuvokiamai Dievo ištarai.
Ši išmėginimo tamsa, kurioje nėra jokių saugumą ar sėkmę garantuojančių ženklų, žengia koja kojon su akinančia apsisprendimo būtinybe. Todėl Kristaus pamoka be galo svarbi – jei ir yra bent kokia galimybė išmėginime nepalūžti ir nesuklysti, tai ji pasiekiama tik per atidų budrumą ir ištvermę maldoje.
Ar didelis skirtumas tarp išmėginimų, kurie ištinka kasdienybėje, ir to, kuris laukia kiekvieno iš mūsų pasaulio (arba mūsų pasaulio – t. y. gyvenimo) pabaigoje? Atsakymas turbūt yra ir „taip“, ir „ne“. Atsiskyrimas, savęs „nudėjimas“ nuo Kūrėjo, kūriniui visuomet baigiasi mirtimi. Tačiau, kol dar yra šiandien, kiekvienas turime galimybę atsiversti ir su atgaila grįžti į Kūrėjo glėbį. Kai baigsis mūsiškis „šiandien“, paskutinysis išmėginimas užantspauduos nebepajudinamą amžinąją tiesą apie mus. Ir tai bus arba begalinė laisvė, arba... begalinis nuosprendis.
Todėl net ir kasdienis mūsų atodūsis: „ir neįvesdink mūsų į išmėginimą“ yra tuo pat metu ir eschatologinis – laikų ir pasaulio pabaigą siekiantis – žodis. Baimės padiktuotas bandymas išvengti išmėginimų šiuo atžvilgiu reikštų ne mažiau bauginantį apsisprendimą atsitverti nuo tiesos.
Galiausiai verta prisiminti, kad veiksmažodis eisenénkēs gali reikšti ne tik „įvesdinimo“, bet ir „įnešdinimo“ veiksmą. Pastaroji reikšmė gana taikliai išreiškia šeštojo Viešpaties maldos prašymo esmę – kad į išmėginimą nebūtume įnešti tarsi plaukiant pasroviui, be budraus atidumo, be ištvermingos maldos, ir svarbiausia – be Viešpaties, kuris ir yra mūsų viršesybinė, o tuo pat metu – ir tokia kasdienė Duona.
